« Mandragora | Main | you could live in the sea and I could be a bird (pavadinimas su turiniu neturi nieko bendro) »

August 7, 2009

vieno ketvirtadienio vakaro kronikos

Aš įsimylėjus. Aš nusikalstamai įsimylėjus tai, kas laikoma nereikalingu. Aš nusikalstamai įsimylėjus žalią suknelę ir mergaitę dainuojančia "slow". Myliu vakarus su baltu vynu ir pavydžias kalbas apie tai, ko niekad nebus. Bent jau neplanuojama, kad bus. Tuos vakarus, kai laikas teka pagal kiekvieno ritmą. Ir net jei visiems tai yra pusė dešimt, kažkam tai gali būti pusė dvylikos. Pagal tą laiką, kurį rodo laikrodis ant rankos. Ir netikiu visais tais grinviče nustatytais tiksliais laikais. Hey angele, tai šitaip paprasta. Kai kas iš mūsų galvoja, kad yra labai protingi, nes žino kas ir kaip vyksta su akcijomis. Kai kas iš mūsų programuoja ir daro voo-doo. Kai kas iš mūsų geria baltą vyną ir nelaukia rytojaus. Kai kas, kai kas galvoja, kad rado išeitį. Aš nenoriu trukdyti, bet išeities nėra. Net jei esi vilkolakis ir šianakt tavo naktis. Nes neprisimeni žvėries laiko. Nes niekad nežinai kas tikriau - tu ar žvėris tavyje. Ir nekalbu apie nulaižytas soliariumines katytes. Ir net nežinau kas kalba - aš, ar vyno išlaisvintas padaras manyje. Hey angele, rytas ateis ir toliau gyvensim. Kai kas matys nuplautą Gedimino prospektą, kažkas važiuos pro Žirmūnus į darbą. Kažkas galvos, kad filmai rodomi LNK yra patys geriausi. O aš šypsausi galvodama istorijas, kurių niekad nebus. Žalios suknelės ir nemiga.

Posted by solio at August 7, 2009 12:37 AM

Comments

Posted by: Anonymous at August 15, 2009 2:31 AM