Main | August 2005 »

June 29, 2005

CV

Wislava Szymborska - Gyvenimo aprašymas

Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.
Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau, kas pažįsta tave, ne ką tu pažįsti.
Kelionės tik tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau ne kodėl.
Apdovanojimai, bet ne už ką.
Rašyk taip, tarsi su savim nekalbėdavai niekad
ir save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą, šlamštą, bičiulius ir sapnus.
Geriau kaina, negu vertė
pavadinimas, nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
Šalia nuotrauka su atlėpusiom ausimis.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.

Posted by solio at 6:18 PM | Comments (5)

June 17, 2005

tekstai: ten, kur apsireiškia dievas

ir aš norėjau turėt nuosavą velnią. ypač vieną iš tų,
kurie vardu liucius, atsirasdavo spjaudantis mėnesienoj..
būčiau spaudęs prie darbo, išmokęs poezijos,
pakalbėję apie vyrus ir moteris,
o sekmadieniais dar galėčiau išgert
karčiamoj,
su paleistuvėmis po mišių..

Posted by solio at 5:05 AM

June 16, 2005

šiąnakt

~2 nakties. kernavės piliakalnis. šlapia žolė po padais. tyli sutartinė pačiai sau.

Posted by solio at 3:42 PM | Comments (2)

June 13, 2005

Citrininiai ledai

Lėkimas, skubėjimas, žvilgsnis tik priešais, nes ir vėl iš namų išėjau 15 minučių vėliau nei reikia.. Stop. Žvilgnis - maža mergytė su ledais ir šaukšteliu:
- Nori ledų?
- Noriu.
Gaunu ledų iš mažo šaukštelio. Citrininiai.
- Ačiū.
- Nėr už ką.
Šypsausi žmonėms troleibuse.

Posted by solio at 12:33 AM | Comments (1)

June 7, 2005

rūkymas kenkia sveikatai

B***.

Posted by solio at 4:33 AM | Comments (5)

June 6, 2005

tekstai: henry cuttner - tarpumetis

Airina grįžo Tarpumečiu. Tiems, kurie gimę prieš 1980 metus, ši diena neįsiskaito. Kalendoriuje ji pažymėta atskirai – tarp paskutiniosios senųjų ir pirmosios naujųjų metų dienos, - tą dieną galima atsikvėpti. Niujorkas ūžė. Įvairiabalsė reklama įkyriai vijosi mane ir neatstojo net tada, kai įsiveržiau į didelių greičių trasą. O aš, kaip tyčia, buvau pamiršęs ausų kimštukus.
Airinos balsas pasigirdo iš mažo apvalaus tinklelio virš priekinio stiklo. Ir keista, nors triukšmas buvo didelis, aš kuo aiškiausiai girdėjau kiekvieną žodį.
- Bilai, - kalbėjo Airina. – Kur tu, Bilai?
Paskutinį kartą jos balsą buvau girdėjęs prieš šešerius metus. Akimirksniu viskas nuo manęs nutolo, tartum būčiau likęs visiškoje tyloje, kur skambėjo vien tie žodžiai, bet staiga vos neįsirėžiau į policijos mašiną ir tada sugrįžau į realybę – į trenksmą, reklamas, bruzdesį.
- Įleisk mane, Bilai, - pasigirdo iš tinklelio.
Man dingtelėjo mintis, kad Airina, ko gero, iš tikrųjų pasirodys priešais mane. Tylus balselis skambėjo taip aiškiai, kad atrodė, pakaktų tik ranką ištiesti ir tinklelis tuoj atsidarytų, o iš ten išeitų Airina, mažutėlė, daili ir atsistotų man ant delno, įbedusi smailus kulniukus. Tarpumečiu visokios nebūtos mintys lenda į galvą. Kuo nebūčiausios.
Aš susitvardžiau.
- Sveika, Airina, - ramiai atsakiau. – Važiuoju namo. Grįšiu po penkiolikos minučių. Tuojau duosiu komandą, ir „sargas“ tave įleis.
- Laukiu, Bilai, - atsiliepė tylus aiškus balselis.
Mano buto duryse čerkštelėjo mikrofonas, ir štai vėl aš vienas mašinoje, ir mane apima neapsakoma baimė ir nerimas – niekaip nesuprantu, ar noriu pamatyti Airiną, ar ne, o pats nesąmoningai suku į supergreičių trasą, kad kuo skubiau parsirasčiau namo.
Niujorkas visada triukšmingas. Bet Tarpumetis – pati triukšmingiausia diena. Niekas nedirba, visi puola gaudyti malonumų ir leidžia pinigus kaip nė vieną kitą dieną. Reklamos šėlsta – plykčioja, drebina orą. Porą kartų aš pravažiavau tokią vietą, kur specialūs mikrofonai slopina priešpriešines bangas ir įsiviešpatauja tyla. Porą kartų gaudesys penketą minučių pasikeisdavo nebylumu, mašina tada lėkdavo į priekį tartum per sapną, ir kiekvienos minutės pradžioje lipšnus balsas primindavo: „Šią tylą jums teikia kompanija „Rojaus pavėnės“. Kalba Fredis Lesteris.“
Nežinau, ar iš tikrųjų yra toks žmogus – Fredis Lesteris. Gal jis tik sumontuotas iš kino kadrų. O gal ir ne. Aišku tik viena – gamta niekaip nepajėgtų sukurti tokios tobulybės. Dabar daugelis vyrų dažosi šviesiai plaukus, o ant kaktos užleidžia garbanėles kaip Fredis. Didžiulė jo veido projekcija šviesos rate šliaužioja pastatų sienomis žemyn ir aukštyn, gręžiojasi į visas puses, ir moterys kelia rankas, norėdamos tartum gyvą jį paliesti. „Pusryčiai su Fredžiu! Hipnopedija – mokykitės miegodami! Kursą skaito Fredis! Pirkite “Rojaus pavėnių” akcijas!“. Taigi.
Kelias išsiveržė iš tyliosios zonos, ir mane vėl užplūdo akinamos Manheteno šviesos ir gaudesys. PIRK – PIRK - PIRK! – be paliovos įtikinėjo nesibaigiantys šviesos ir ritmo deriniai.
Ji atsistojo, kai aš įėjau. Nepasakė nieko. Kitokia šukuosena, kitoks grimas, bet aš būčiau ją pažinęs kur tik nori – migloje, neįžvelgiamoje tamsoje, užsimerkęs. Paskui ji nusišypsojo, ir aš pamačiau, kad per tuos šešis metus jos vis dėlto pasikeista, ir akimirką mane užvaldė dvejonė ir baimė. Prisiminiau, kaip tuojau po skyrybų mano televizoriaus ekrane pasirodė moteris, nusigrimavusi kaip Airina ir panaši į ją tartum iš akies traukta. Ji įkalbinėjo mane apsidrausti nuo reklamos. Bet šiandien, tokią dieną, kurios iš tikrųjų nė būti nėra, galėjau nesijaudinti. Šiandien tarpumetis, ir piniginis sandėris galioja tik tada, kai moki grynais. Žinoma, joks įstatymas negali apsaugoti nuo to, ko aš dabar būgštavau, bet Airinai tai nesvarbu. Ir niekada jai nebuvo svarbu. Nežinau, ar ji apskritai suvokdavo, kad aš tikras, gyvas žmogus. Rimtai, iš visos širdies – vargu ar suvokdavo. Airina – savo pasaulio vaikas. Beje, kaip ir aš pats.
- Nelengva bus mūsų šneka, - tariau aš.
- Juk ši diena nieko nereiškia, - atsakė Airina.
- Kas žino, - tariau.
Priėjau prie bufeto automato.
- Išgersi ko nors?
- 7-12-DŽ, - paprašė Airina, ir aš susukau disku šį skaitmenį. Į stiklinę pribėgo rausvo gėrimo. Aš pasigaminau viskį su soda.
- Kur buvai dingusi? – paklausiau aš. – Ar esi laiminga?
- Kur? Kaip tau pasakius... Žodžiu, atrodo, kad gyvenimas mane šio to išmokė. Ar laiminga esu? Taip, labai. O tu?
Aš gurkštelėjau viskio.
- Aš taip pat. Linksmas kaip dangaus paukštelis. Kaip Fredis Lesteris.
Ji vos pastebimai nusišypsojo ir palietė lūpomis rausvąjį kokteilį.
- Ar prisimeni, tu man truputėlį pavyduliaudavai dėl Džeromo Foreto, kai jis buvo garbinamas dar prieš Fredį Lesterį? – pasakė jinai. – Dargi plaukus tu šukuodavaisi su sklastymu kaip Foretas.
- Aš pasidariau protingesnis, - atsakiau. – Matai, plaukų nedažau ir negarbiniuoju. Nė į ką nesistengiu būti panašus. O tu irgi manęs pavyduliaudavai. Man rodos, tavo šukuosena kaip Niobės Gei.
Airina gūžtelėjo pečiais.
- Kaip kirpėjas sugalvojo, taip ir sušukavo, ką čia ginčysies. O gal aš norėjau tau patikti. Ar man tinka?
- Tau tinka. O į Niobę Gei ne per daug žvalgausi. Taip pat ir į Fredį Lesterį.
- Jų ir vardai tokie bjaurūs, ar ne? – paklausė ji.
Aš nesugebėjau nuslėpti nustebimo.
- Tu pasikeitei, - pasakiau. - O kurgi tu vis dėlto buvai?
Ji nukreipė akis. Kalbėdamiesi mes visą laiką stovėjome atokiai vienas nuo kito, abu šiek tiek vienas kito bijojome. Airina pasižiūrėjo į langą ir tarė:
- Bilai, paskutiniuosius penkerius metus aš gyvenau „Rojaus pavėnėse“.
Akimirką stovėjau it nudiegtas. Paskui aš paėmiau taurę, gurkštelėjau gurkšnį ir tik tada pasižiūrėjau į Airiną. Dabar man pasidarė aišku, kodėl ji pasikeitė. Man ir ankščiau pasitaikydavo sutikti moterų, kurios buvo gyvenusios „Rojaus pavėnėse“.
- Tave iškeldino? – paklausiau.
Ji neigiamai papurtė galvą.
- Penkeri metai – nemažai. Atbuvau savo laiką ir supratau, kad tikėjausi visai ko kito. Dabar jau soti iki kaklo. Ir matau, kad labai apsirikau, Bilai. Visai ne to man reikia.
- Apie „Rojaus pavėnes“ žinau iš reklamos, - atsakiau. – Taip ir maniau, kad iš jų nieko doro neverta tikėtis.
- Juk tu visada vadovaudavaisi sveiku protu, ne taip, kaip aš, - nuolankiai pasakė ji. – Dabar ir aš supratau – tai nepadeda. Bet reklama viską taip gražiai vaizdavo.
- Nieko gyvenime lengvai negausi. Savo rūpesčių ant kito kurpos neperkelsi, niekas vietoj tavęs nesuks dėl jų galvos.
- Ir pati tą suprantu. Dabar. Matyt, subrendau. Bet kol visą tai supranti, ne taip paprasta. Juk mums visiems nuo pat lopšio vienodai štampuoja smegenis.
- O ką daugiau daryti? – paklausiau. – Juk reikia kaip nors gyventi. Prekių paklausa sumažėjo iki minimumo, gamyba kasdien mažinama. Belieka tik imti vienam iš kito baltinius skalbti, nes visai pražūsi. Be raiškios solidžios reklamos pinigų neužsidirbsi. O užsidirbti reikia, velniai griebtų! Juk pinigų niekam neužtenka.
- O tu pats ar gerai uždirbi? – nedrąsiai paklausė Airina.
- Tai pasiūlymas ar prašymas?
- Žinoma, pasiūlymas. Aš turiu lėšų.
- Gyvenimas „Rojaus pavėnėse“ nepigus.
- O aš prieš penkerius metus pirkau „Mėnulio aptarnavimo Kompanijos“ akcijų ir praturtėjau.
- Puiku. Mano reikalai taip pat klostosi neblogai; tiesa, aš labai daug išleidau pinigų, nes apsidraudžiau nuo reklamos. Malonumas brangus, bet verta už jį sumokėti. Dabar aš ramiai vaikštau Taimso skveru, net tada kai ten demonstruojama „Linksmybės ūko“ firmos garsinė-jausminė kinoreklama.
- „Rojaus pavėnėse“ reklama uždrausta, - pasakė Airina.
- Ne per daug tuo tikėk. Dabar jau išrastas kažkoks lyg ir garsinis lazeris, jis prasiskverbia pro sienas ir pašnibždomis įtikinėja ką tik nori, kol tu miegi. Netgi ausų kimštukai nepadeda. Mūsų kaulai atstoja laidininkus.
- „Rojaus pavėnėse“ esi nuo to apsaugotas.
- O čia – ne, - tariau. – Bet ko gi tu apleidai savo buveinę?
- Gal subrendau.
- Gal ir subrendai.
- Bilai, - tarė Airina. – Bilai, ar tu vedęs?
Aš neatsakiau, nes kažkas pabarbeno į langą: ten plazdėjo dirbtinis paukščiukas, stengdamasis prisispausti prie stiklo krūtine, ant kurios buvo disko pavidalo čiulptukas. Tikriausiai, irgi koks siųstuvas, nes tuojau pat aiškus ir dalykiškas, bet visai ne paukščio balsas pareikalavo: „...ir būtinai išbandykite pomadą, būtinai...“ Stiklas automatiškai poliarizavosi ir nubloškė reklamos paukštį.
- Ne, - tariau. – Ne, Airina, aš nevedęs.
Žvilgtelėjęs į ją, pasiūliau:
- Einam į balkoną.
Durys praleido mus į balkoną, ir tuojau įsijungė apsauginiai ekranai. – Jie suryja galybes
pinigų, tačiau jų kaina įskaičiuota į mano draudimo premiją.
Čia buvo tylu. Specialios sistemos gaudė miesto riksmą, reklamos žvygavimus ir juos anuliavo. Ultragarso aparatas taip virpino orą, kad akinamos Niujorko reklamų šviesos atrodė tik kaip raibuliuojančios įvairiaspalvės dėmės.
- O kodėl klausi, Airina?
- Va kodėl, - ji apsikabino mane ir pabučiavo.
Paskui vėl atsitraukė, laukdama, kas dabar bus.
Aš vėl pakartojau:
- Kodėl, Airina?
- Viskas praėjo, Bilai? – paklausė ji vos girdimai. – Nieko jau nebesugrąžinsi?
- Nežinau, - atsakiau. – Viešpatie, aš nieko nežinau. Ir žinoti nenoriu, nes bijau.
Baimė. Man širdį gniaužė baimė. Niekuo negalėjau pasitikėti – visai niekuo. Mes išaugome pirkimo ir pardavimo pasaulyje, tai kaip dabar mums žinoti, kas tikra, o kas ne. Aš staiga paliečiau ranka valdymo pultą, ir ekranai išsijungė.
Ir tuojau pat iš margaspalvių juostų susivijo rėkiantys žodžiai; išrašyti niukoloru, jie vienodai aiškiai šviečia ir dieną ir naktį. VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK! Kokią minutę tie žodžiai žaižaravo visiškoje tyloje, o paskui išsijungė ir garso barjeras, ir tylą perskrodė riksmai.
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
BŪK GRAŽUS!
BŪK SVEIKAS!
ŽAVĖK – TRIUMFUOK – TURTĖK – ŽAVĖSYS - GARBĖ!
LINKSMYBĖS ŪKAS! POMADA! MARSO VALGIAI!
SKUBĖKSKUBĖKSKUBĖKSKUBĖK
SKUBĖK!
NIOBĖ GEI KALBA – FREDIS LESTERIS DEMONSTRUOJA – „ROJAUS PAVĖNĖSE“ TAVĘS LAUKIA LAIMĖ!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
PIRKPIRKPIRKPIRKPIRK!
Airina staiga pradėjo mane purtyti, ir tik tada, žvilgtelėjęs į pabalusį jos veidą, aš supratau, kad jinai šaukia, o aplinkui lyg atkaklus, nesiliaujantis sūkurys šėlo geriausių žemės psichologų kūrinys – ultrareklama, kuri sugriebia tave už gerklės ir išplėšia paskutinį centą, nes pasaulyje nebeužtenka pinigų.
Viena ranka aš apkabinau Airiną, o antrąją vėl įjungiau ekranus. Mudu buvome tarytum girti. Šiaip jau reklama neturėtų taip labai priblokšti. Bet kai esi išvestas iš dvasinės pusiausvyros, reklama labai pavojinga. Nes ji juk veikia sielą, jausmus. Ji visuomet suranda silpniausią tavo vietą. Ji taikiniu pasirenka tavo slapčių slapčiausius troškimus.
- Nusiramink, - tariau. – Viskas gerai, viskas, viskas gerai. Žiūrėk, ekranai įjungti. Ta visa velniava čia nebeįsiverš. Tikrai vaikystėje ji labai kenksminga. Tu dar neturi apsauginės reakcijos, ir tau tam tikru būdu štampuotos smegenys. Neverk, Airina. Einam į vidų.
Prileidau dar bokalą sau ir Airinai. Jinai verkė, niekaip neįstengdama susitvardyti, o aš vis kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau.
- Dėl visko kalta smegenų štampavimo sistema, - kalbėjau. – Nespėji užaugti, o galvą tau prikemša visokių dalykų. Filmai, televizija, žurnalai, kinoknygos – išnaudojamos visos priemonės. Tikslas vienas – priversti tave pirkti. Verčia geruoju ir piktuoju. Skiepija dirbtinius poreikius ir būgštavimus tol, kol nebegali atskirti, kas yra tikra, o kas dirbtina. Nieko tikro – net alsavimas ir tas dirbtinis. Blogas kvapas iš burnos – vartok cholorofilines pastiles „Saldus atodūsis“. Po šimts, Airina. Ar žinai, kodėl mudviejų šeimyninis gyvenimas subiro į šipulius?
- Kodėl? – vos išgirdau pro nosinę.
- Tu įsivaizdavai, kad aš Fredis Lesteris. O aš matyt, pamaniau, kad tu Niobė Gei. Mudu užmiršome, kad esame gyvi, tikri žmonės su mintimis ir jausmais. Nenuostabu, kad dabar iš vedybų nieko gero neišeina. Manai, aš paskui nesikrimtau, kad mudviejų gyvenimas taip nevykusiai susiklostė.
Man pasidarė lengviau. Aš išsakiau viską, kas slėgė širdį, ir laukiau, kol ji nusiramins. Ji žvilgtelėjo į mane, neatitraukdama nosinės nuo veido.
- O kaip Niobė Gei?
- Velniop tą Niobę Gei!
- O tu man neprikaišiosi Fredžio Lesterio?
- Dėl ko? Juk jisai tėra fantazijos vaisius, kaip ir Niobė Gei. Tikriausiai netgi „Rojaus pavėnėse“.
Airina žvilgtelėjo į mane pro nosinės viršų, o akyse šmėstelėjo kažkokia keista šviesa. Paskui ji nusišnypštė, primerkė akis ir nusišypsojo man. Aš ne iš karto supratau, ko jinai laukia.
- Aną sykį, - priminiau jai, - aš prikalbėjau visokių romantiškų tauškalų. O dabar...
- Kas dabar?
- Ar tekėsi už manęs, Airina?
- Tekėsiu, Bilai, - atsakė ji.

Atėjo Tarpumečio vidurnaktis, ir po minutės mudu susituokėme. Airina prašė palaukti Naujųjų Metų. Tarpumetis – tai kažkoks prasimanymas, - pasakė jinai. Jo iš tikrųjų nė būti nėra. Ta diena nesiskaito. Aš apsidžiaugiau dėl Airinos – pagaliau jinai išmoko realiai protauti. Anksčiau tokie dalykai jai neateidavo į galvą.
Pasibaigus vedybų ceremonijai, mes tuojau įjungėme visus apsauginius ekranus. Žinojome: vos tik mechaniniai informatoriai paskelbs apie mūsų susituokimą, mus lyg lavina užgrius reklama, specialiai tokiems atvejams pritaikyta. Netgi pačias sutuoktuves teko du kartus pertraukti – trukdė nesibaigiantys skelbimai jaunavedžiams.
Iš štai mes vienudu mažame Niujorko bute, tyloje ir ramybėje, toli nuo visų. Už langų klykia ir žaižaruoja visokie keisčiausi daiktai, - įmantrumu stengdamiesi pralenkti vienas kitą, jie siūlo šlovę ir turtą kiekvienam ir visiems. Kiekvienas gali tapti turtingiausias iš visų. Gražiausias iš visų. Skleisti kvapiausius aromatus, gyventi žemėje ilgiau, negu visi kiti. Ir tiktai mudu vieni galime pasilikti tokie, kokie esame, nes pasislėpėme mūsų oazės tyloje, kur viskas yra tikra.
Tą naktį kūrėme planus. Neaiškius, neįgyvendinamus. Ariamos žemės seniai jau nė su žiburiu nerasi. Mudu įsisvajojome: kad taip nusipirkus įrengimų, įsitaisius derlingą sklypą su hidroponine maitinimo sistema, pasislėpus kur toliau nuo miesto triukšmo, nuo neišvengiamos reklamos... Tuščios fantazijos.
Kitą rytą, kai aš nubudau, ant lovos ilgomis juostomis krito saulės spinduliai. Airina buvo dingusi.

Ant rašomojo aparato juostelės ji nebuvo parašius nė žodžio. Laukiau iki vidurdienio. Vis išjungdavau apsaugą – gal staiga ji panorės prasiveržti pas mane, - o paskui vėl įjungdavau, apsvaigęs nuo nepaliaujama srove plūstančios reklamos jaunavedžiams. Vos neišėjau iš proto tą rytą. Niekaip negalėjau suprasti, kas atsitiko. Už durų stiklo, pro kurį matyti tik iš vidaus, per išjungtą mikrofoną nesuskaičiuojama reklamos agentų daugybė mane gundė viliojančiais pasiūlymais, bet Airinos veidas nepasirodė nė karto. Visą rytą vaikščiojau po kambarį iš kertės į kertę. gėriau kavą – po dešimto puodelio praradau skonį, - ir prisirūkiau – net vemti vertė.
Pagaliau gavau kreiptis į seklių biurą. Nelabai man norėjosi tą daryti. Po vakarykštės nakties, praleistos ramioje ir tylioje mūsų oazėje, aš bjaurėjausi vien pagalvojęs, kad turiu pjudyti Airiną sekliais, ypač kai pamanydavau ją paklydus tarp tų reklamos srautų ir sūkurių, to netilstančio gaudesio, kuris vadinasi Manhetenu.
Po valandos man pranešė, kur yra Airina. Nepatikėjau. Vėl staiga pasivaideno, kad viskas aplinkui nutilo ir išnyko, tartum manyje pačiame būtų įsijungę visi triukšmą slopinantys aparatai, gelbėdami mane nuo pražūtingo išorės pasaulio triukšmo.
Pagaliau atsigodau ir išgirdau sakinio pabaigą, suskambusią iš televizoriaus ekrano.
- Atsiprašau, ką jūs pasakėte? – paklausiau.
Biuro tarnautojas pakartojo. Atsakiau, kad netikiu. Paskui atsiprašiau, prijungiau televizorių ir surinkau savo banko kambarį. Taip ir buvo. Banke mano pinigų nei cento. Rytą, kol aš blaškiausi kaip paklaikęs po namus, žmona paėmė iš mano sąskaitos aštuoniasdešimt keturis tūkstančius dolerių. Aišku, šiais laikais doleris ne kažin ko vertas, bet aš juk taip ilgai taupiau pinigus, o dabar likau be skatiko.
- Žinoma, pirmiausiai mes patikrinome, - aiškino man klerkas, - bet radome viską kaip pridera. Jinai – teisėta jūsų žmona, nes santuoka įvyko pasibaigus Tarpumečiui. Lengvatos, kurios galioja atliekant operacijas Tarpumečiu, jau nebeturėjo galios.
- Kodėl jūs nepranešėte man?
- Viskas buvo kaip reikiant, - atkakliai pakartojo klerkas. – O kadangi išimant pinigus buvo įmokėtas privalomas įnašas, mums nebeliko daugiau ką daryti, o tik įvykdyti, kas priklauso.
Teisingai. Įnašas. Buvau pamiršęs. Jiems nebuvo jokio reikalo man pranešinėti. O dabar jau nieko nebepadarysi.
- Gerai, - tariau. – Dėkoju.
- Jeigu galime būti jums naudingi... – Tuoj po šių žodžių ekrane sumirguliavo spalvingas banko pavadinimas, ir aš išjungiau televizorių. Kam čia veltui dėl manęs eikvoti reklamą?
Užsikimšau ausis ir greituoju liftu nusileidau į trečiosios pakopos gatvę. Greitaeigis šaligatvis nunešė mane per miestą į „Rojaus pavėnes“. Gyvenamieji jų korpusai daugiausia po žeme, bet valdyba siekia padebesius kaip milžiniška šventovė, o joje viešpatauja tokia tyla, kad net išsiėmiau savo ausų kamštukus. Aukštai pakabintos lempos skleidė melsvą šviesą, o pažvelgus į vitražus atrodė, kad esi laidojimo namuose.
Mane priėmė vienas iš valdytojų, ir aš jam išdėsčiau, ko atėjęs. Man regis, iš pradžių jis norėjo pašaukti tarną, kad mane išmestų, bet, atidžiau nužvelgęs mane, nusprendė pabandyti, - gal įsigis naują klientą.
- Žinoma, žinoma, - pasakė jisai. – Džiaugiuosi, galėdamas pasitarnauti. Prašom čionai. Jus palydės mūsų darbuotojas, misteris Fildas.
Jis paliko mane prie lifto durų. Nusileidau kelis šimtus pėdų ir atsidūriau šiltame šviesiame koridoriuje, kur manęs laukė aukštas, mandagus, rausvaskruostis vyras tamsiu kostiumu. Misteris Fildas buvo tikras paslaugumo įsikūnijimas.
- „Rojaus pavėnės“ visada pasirengusios padėti, - ėmė jis murkti. – Juk ne paslaptis, kaip sunku prisitaikyti prie gyvenimo šiais neramiais laikais. Mes sukuriame visas sąlygas laimei. Jeigu leisite, pasistengsiu jums padėti, ir nustebsite, kaip paprastai mes išvaduosime jus nuo visų jūsų rūpesčių.
- Žinau, žinau, - pasakiau aš. – Kur mano žmona?
- Prašom čionai, - ir jis nusivedė mane koridoriumi. Iš abiejų pusių buvo durys, ant kai kurių žvilgėjo metalinės plokštelės, tačiau, kas ten užrašyta, aš neįžiūrėjau. Pagaliau mes priėjom vienas atviras duris. Viduje buvo tamsu.
- Įeikite, - pakvietė misteris Fildas ir didele šilta ranka stumtelėjo mane į vidų. Užsidegė švelni šviesa, ir aš pamačiau kambarį, negausiai, tačiau pretenzingai apstatytą standartiniais baldais. Kambarys neturėjo stiliaus, neturėjo savo dvasios, atrodė kaip neblogo, bet anaiptol ne pirmarūšio viešbučio numeris. Iš visos širdies nustebau.
- Vonia, - pasakė misteris Fildas, atidarydamas duris.
- Puiku, - atsakiau nežiūrėdamas. – O dabar dėl mano žmonos...
- Pasižiūrėkite, - nesutrikdamas šnekėjo toliau misteris Fildas, - lova įtraukiama į sieną. Štai mygtukas. – Jis paspaudė mygtuką. – O šitas mygtukas sugražina ją atgal. Paklodės plastmasinės – jos niekada nesusidėvi. Kartą per dieną į šią nišą leidžiamas specialus skystis, ir vakare jūsų patalynė švari, tartum ką tik paklota. Pats suprantate, kaip tai malonu.
- Aišku.
- Kad nesimaišytų kambarinės, - įkalbinėjo mane misteris Fildas, - patalą klos magnetinis traukos laukas. Elektromagnetai...
- Nesivarginkite, - nutraukiau jo kalbą, pastebėjęs, kad jis vėl siekia kažkokio mygtuko. – Jūs veltui gaištate laiką. Nuveskite mane pas žmoną.
- Mes be paliovos rūpinamės savo klientų gerove, - atsakė jis, pakėlęs antakius. – Iš pradžių aš turiu paaiškinti, kokius metodus naudoja „Rojaus pavėnės“. Būkite kantrus ir tikrai suprasite, kodėl to būtinai reikia.
Susimąsčiau. Kambarėlis man padarė nemalonų įspūdį. Buvau apstulbęs, niekaip negalėjau patikėti, kad ši vargana landynė tikrai yra „Rojaus pavėnės“! Bet juk viskas tą dieną atrodė nerealu. O gal ir Airinos balsas iš tinklelio mašinoje ir visa kita tada man tiktai prisisapnavo?
Ji atrodė man tokia... tokia pasikeitusi, kupina atgailos, gyvenimo pamokyta, visai nepanaši į ankstyvesniąją lengvabūdę Airiną, su kuria prieš šešerius metus išsiskyriau. Todėl ir patikėjau, kad dabar viskas bus kitaip, kad Tarpumetis, - ta diena, kuri nesiskaito, kada galima visa tai, kas negalima, - bus mūsų geroji fėja ir padės pradėti naują gyvenimą. Aš dar vis negalėjau įsivaizduoti...
- O čia, - misteris Fildas ištraukė iš sienos kandiklį su kažkokia ilga žarna, - viskas rūkantiesiems. Įvairiausias tabakas. Jeigu pageidaujate, mes pasirengę jums pateikti netgi... ė-ė-ė... tolimųjų kraštų rūkalus, mėgėjams yra ir tokių. Rūkyklos įtaisytos visose sienose kas penkios pėdos, taip pat ir vonioje. Viskas čia atsparu ugniai... – jis meiliai nusišypsojo, - išskyrus tik gyventoją, jis, ko gero, gali užsidegti, bet nukentėti mes neleisime niekam.
- O jeigu iškrisi iš lovos?
- Grindys elastingos.
- Kaip pamišėlių palatoje, - tariau.
Misteris Fildas vėl nusišypsojo ir papurtė galvą.
- Tokios mintys jums visai neateis į galvą, kai įeisite į laimingąją „Rojaus pavėnių“ gyventojų šeimą, - nuramino jis mane. – Mes garantuojame gerą nuotaiką. Per šį langelį sienoje, - jis mostelėjo putnia ranka, - paduodamas maistas. Jūsų užsakyti valgiai paduodami pneumatiniu būdu. Kai įsigeisite kokio gėrimo, prašom. – Misteris Fildas parodė keletą mažų čiaupų.
- Puiku, - pritariau aš, - ir tai viskas.
- Ne visai.
Jis pabraukė ranka per sieną. Kažkas trekštelėjo. Pasigirdo švelni, tolima melodija.
- Prašom čia kiek pasėdėti, - jis stumtelėjo mane fotelio link. Nesipriešindamas atsisėdau. Nejaukusis kambarėlis ėmė švytėti blankiais spindesiais. Mane suėmė smalsumas. Laukiau, kas čia bus toliau.
Nejaugi visi apsigauna, - galvojau, žiūrėdamas į balzganą nuo mirksinčios šviesos kilimą ir balzganą sieną. „Rojaus pavėnės“ taip save išreklamavo, kad žmonės, matyt, iš tikrųjų palaiko prabanga tą skurdą. Nieko nuostabaus.
- O dabar sėskitės patogiau ir užmirškite viską pasaulyje, - meiliai įtikinėjo misteris Fildas. – Atsiminkite – „Rojaus pavėnės“ teikia subsidijas ir Niobei Gei, ir Fredžiui Lesteriui. Mes neužmirštame nei vyrų, nei moterų. Mes turime atsakymų į visas sudėtingas asmenybės problemas, iškylančias sudėtingame mūsų amžiuje. Spręskite patys, juk žmogui taip sunku prisitaikyti prie visuomenės. Ar vyrui prie moters. Atvirai kalbant, dabar tai visai neįmanoma. Bet „Rojaus pavėnėse“ ta problema išspręsta. Mes garantuojame laimę. Visos žmogaus užgaidos ir poreikiai yra patenkinami. Čia jūsų laukia laimė, brangusis drauge, tikra laimė.
Jo balsas skambėjo vis tyliau. Kažkas darėsi orui. Jis tirštėjo, o švelni melodija skambėjo ritmingiau ir vis panašėjo į dainą. Misteris Fildas kalbėjo, kalbėjo, vis tyliau ir tyliau.
- Mūsų įstaiga labai didelė. Įmokate pinigus – ir visi kliento reikalavimai įvykdomi. Išrašykite mums čekį bet kuriam laikotarpiui, - ilgam ar trumpam – ir pasilikite čia. Kambarys bus jūsų visą tą laiką. Jei tik norite, galite jame užsidaryti taip, kad iki apmokėto laiko pabaigos niekas neįeis. Mokestis mokamas...
Aš jau beveik nebegalėjau suprasti, ką jis šneka. Jo balsas pasidarė tylus, tiktai vos šnabždėjo.
Oras atrodė čia sutrauktas tartum pienas, čia išskydęs, kaip reklamų spalvos, kai balkone įjungi apsaugą.
Man pasivaideno, kad kambaryje suskambo dar kieno balsas.
- Pagalvokite, - šnabždėjo misteris Fildas. – Iš mažens jus mokė tikėtis negalimų dalykų. O čia mes duodame tuos negalimus dalykus. Čia jūs randate laimę. O mokestis visai nedidelis, jūsų išlaidos šimteriopai atsimoka. Čia jūs pažįstate kupiną malonumų gyvenimą, mano drauge. Čia – rojus.
Sutrauktame ore priešais mane stovėjo Niobė Gei. Ji šypsojosi man.
Nuostabiausia pasaulyje moteris. Visų svajonių įsikūnijimas. Turtai, garbė, laimė, sveikata, pasisekimas. Daug metų man štampavo smegenis, mokė siekti tų nepasiekiamų tikslų ir tikėti, kad jie visi susiliejo į vieną Niobės Gei asmenyje. Bet aš anksčiau niekada nebuvau jos matęs taip arti, tame pačiame kambaryje, tokios apčiuopiamos, gyvos ir šiltos; ji alsavo, ji tiesė rankas į mane...
Aišku, tai tebuvo tik projekcija. Bet tikrai tobula projekcija. Niobę Gei galėjai ne tik matyti, bet ir apčiuopti. Aš užuodžiau jos aromatą. Jaučiau, kaip ji apglėbė mane rankomis, kaip jos plaukai palietė man veidą, kaip jos lūpos prisilietė prie mano lūpų. Mane apėmė tie patys jausmai, kaip ir tūkstančius kitų vyrų, bučiuojant ją savo požemių kambarėliuose.
Va, kaip tik šita mintis, o ne prarastos realybės suvokimas, padėjo man atstumti ją ir atsitraukti atgal. Bet gražuolei buvo vis tiek. Ji ir toliau laikė apkabinusi orą.
Ir tada aš supratau, kad nebėra jokių priemonių patikrinti, ar dar tebeturi sveiką protą, - nėra kaip atskirti, kas tikra, o kas dirbtina. Tu nebetenki paskutinės priemonės patikrinti, ar neišėjai iš proto, jeigu iliuzija įsiveržia į tavo gyvenimą ir galima ją liesti, jausti, galima laikyti apkabinus reklaminį vaizdą tartum gyvą moterį. Nebėra jau kuo beatsiginti nuo netikrų daiktų pasaulio.
Aš žiūrėjau, kaip Niobė Gei glamonėja tuštumą. Reginys, įkūnijęs visa, kas pasaulyje gražiausia, visa, ko labiausiai trokštama, glamonėjo tuštumą nelyginant gyvą žmogų.
Aš atidariau duris ir išėjau į koridorių. Misteris Fildas laukė manęs, skaitinėdamas įrašus savo bloknote. Matyt, jis turėjo įžvalgią akį – tik dirstelėjo į mane, ir to pakako: patraukė pečiais ir linktelėjo.
- Ką gi, dėl viso pikto prašom mano vizitinę kortelę, - tarė jis. – Žinote, daugelis ateina vėl. Gerai viską apsvarstę.
- Ne visi, - atkirtau.
- Taip, ne visi. – Jis surimtėjo. – Kai kas, matyt, turi įgimtą savybę priešgyniauti. Gali būti, ir jūs esate toks. Tada man jūsų gaila. Pasaulyje viešpatauja tokia netvarka. Žinoma, niekas nekaltas. Stengiamės išsilaikyti, o kitaip nemokame. Vis dėlto dar pagalvokite. Gal kada vėliau...
Aš paklausiau:
- Kur mano žmona?
- Va aname kambaryje, - parodė jis. - Atsiprašau, aš jūsų nelauksiu. Turiu labai daug reikalų. Liftą rasite pats.
Nuaidėjo jo tolstantys žingsniai. Aš paėjėjau į priekį, pasibeldžiau į duris, lukterėjau. Atsakymo nebuvo.
Pabeldžiau dar kartą, smarkiau. Tačiau beldimas buvo silpnas, duslus ir į kambarį, matyt, nė neprasiskverbė. Taip, rojuje be paliovos rūpinamasi klientais.
Dabar tik pastebėjau ant durų metalinę plokštelę. Iš arti nesunkiai perskaičiau užrašą: „Uždaryta iki 1998 metų liepos 30 dienos. Viskas apmokėta“.
Gerai mintyse apskaičiavau. Taip, ji sumokėjo visus pinigus, visus aštuoniasdešimt keturis tūkstančius dolerių. To jai kaip tik užteko.
Įdomu, ko ji griebsis kitą kartą, - pagalvojau.
Belsti daugiau nebesibeldžiau. Nuėjau į tą pačią pusę, kaip ir misteris Fildas, pamačiau liftą, pakilau į viršų ir išėjau į gatvę.
Atsistojęs ant greitaeigio šaligatvio, nuvažiavau per Manheteną. Reklamos žybčiojo ir klykė. Išsiėmiau iš kišenės kimštukus ir užsikimšau ausis. Ūžesio nebegirdėjau. Bet skelbimai vis tiek sūkuriavo, akino, bėgo namų fasadais, juosė gatves, glaustėsi prie storų sienų. Ir kur tik nepažvelgsi – visur Fredžio Lesterio veidas.
Netgi tada, kai užmerkdavau akis, tas veidas liepsnojo po mano nuleistais vokais.

1938 (?)

Posted by solio at 9:14 PM | Comments (1)

June 3, 2005

tekstai: ištrauka iš marčėno "monologo su taure"

šalta, auksine žuvele..
ir iškrito iš rankų taurė -
paskutinis vienišiaus įrodymas
įkaltis,
talismanas,
rožančius,
akmuo,
kad nereiktų ko nors
apkabinti.

Posted by solio at 9:38 PM | Comments (1)

gyvenu: nebūna

susipilu. 250 tūkstančių raudonų žiedlapių. mėgaujuos po vieną, žiūrėdama tau į akis. bittersweet.
yra objektų, kurie turi savybę būti padarais.
------------------------------------------------------------------ blet
- tai ne, nachuij..

baltas dūmų debesis. vis dar out there.
taip. nebūna.

Posted by solio at 6:15 PM | Comments (4)