ramujana

APIE PILIETINIO NEPAKLUSNUMO PAREIGĄ

Henry David Thoreu
1849 m.
APIE PILIETINIO NEPAKLUSNUMO PAREIGĄ

Aš širdingai priimu tokį motto - „Geriausia ta valdžia, kuri mažiausiai valdo" - ir norėčiau matyti jį sparčiau ir sistemingiau įgyvendinamą. Įkūnytas jis galiausiai prilygtų tam, kuriuo aš taip pat pasikliauju, - „Geriausia ta valdžia, kuri visai nevaldo"; o kai žmonės bus pasiruošę tokiai valdžiai, tuomet jie ją ir turės. Vyriausybė geriausiu atveju tėra tinkama, tikslinga priemonė; tačiau dauguma vyriausybių paprastai ir visos vyriausybės kartais yra netinkamos. Argumentai, iškelti prieš pastovią kariuomenę, - o jų daug, jie svarūs ir verti, kad vyrautų, - pagaliau gali būti iškelti ir prieš pastovią vyriausybę. Pastovi kariuomenė tėra pastovios vyriausybės ginklas. Pati vyriausybė, būdama tik būdas, kurį žmonės pasirinko jų valiai vykdyti, visai taip pat gali imti piktnaudžiauti ir iškrypti anksčiau, nei žmonės pajėgs per ją veikti. Tą patvirtina dabartinis karas su Meksika - darbas palyginti nedaugelio individų, panaudojančių pastovią vyriausybę kaip savo įrankį; mat iš pat pradžių žmonės nebūtų sutikę su tokia priemone.
Ši Amerikos vyriausybė - kas gi ji yra, jei ne tradicija, nors ir nesena, bet siekianti būti nesumenkinta perduota palikuonims ir kiekvieną akimirką netenkanti garbingumo? Ji neturi nei gyvasties, nei jėgos, būdingų paskiram žmogui; nes pavienis žmogus gali palenkti ją savo valiai. Ji yra nelyginant medinis šautuvas, nukreiptas prieš pačius žmones; ir jei kada nors jie rimtai panaudotų jį vienas prieš kitą, tai jis, be abejonės, subyrėtų. Tačiau dėl to ji nėra mažiau reikalinga; mat žmonėms reikia vienokio ar kitokio sudėtingo mechanizmo, kad girdėtų jo pastovų ūžesį, kad patenkintų savąją vyriausybės idėją. Vyriausybės šitaip parodo, kaip sėkmingai jos gali būti primestos žmonėms, netgi kaip jie gali primesti jas sau, jų pačių naudai. Visi turime pripažinti, jog tai puiku; tačiau ši vyriausybė niekada pati nepastūmėjo jokio verslo - nebent skubumu, kuriuo pasitraukė jam iš kelio. Ji nepalaiko laisvės šalyje. Ji nesusitvarko Vakaruose. Ji neauklėja. Visa, kas pasiekta, yra dėl amerikiečių tautai būdingo charakterio; ir būtų pasiekta dar daugiau, jei vyriausybė nebūtų kartais painiojusis jos kelyje. Nes vyriausybė yra priemonė, įgalinanti žmones palikti vienas kitą ramybėje; ir, kaip jau sakyta, ji yra tinkamiausia, kai pati savo valdinius labiausiai palieka ramybėje. Prekyba ir komercija, jei jos nebūtų iš gumos, niekada nepajėgtų peršokti kliūčių, kurias įstatymų leidėjai nuolat stato joms ant kelio; ir jei reikėtų tuos žmones vertinti vien tik pagal jų veiksmų padarinius, o ne - iš dalies - pagal ketinimus, jie pelnytų būti priskirti ir baudžiami kartu su tais piktavaliais, kurie stato kliūtis ant geležinkelio bėgių.
Tačiau kalbėdamas praktiškai ir kaip pilietis, skirtingai nuo tų, kurie vadina save nepripažįstančiais jokių vyriausybių, aš reikalauju - ne tuoj pat jokios vyriausybės, bet tuoj pat geresnės vyriausybės. Tebūnie iš kiekvieno sužinota, kokia vyriausybė pelnytų jo pagarbą, ir tai jau būtų vienas žingsnis ta linkme, kad ją turėtume.
Galų gale tikroji priežastis, dėl kurios, valdžiai patekus į žmonių rankas, daugumai leidžiama ilgai ir neperimamai valdyti, yra ne ta, kad dauguma yra labiausiai tikėtinai teisi, ir ne ta, kad mažumai taip atrodo teisingiausia, bet todėl, kad dauguma yra stipriausia fiziškai. Tačiau vyriausybė, kurioje dauguma lemia visais atvejais, negali būti grindžiama teisingumu, kad ir kaip žmonės jį suprastų.
Ar negalėtų būti vyriausybių, kuriose ne dauguma faktiškai spręstų, kas teisinga, o kas ne, bet sąžinė? - kuriose dauguma spręstų tiktai tuos klausimus, kuriems taikytina tikslingumo taisyklė?
Ar turi pilietis apskritai, kad ir akimirką ar mažiausiu laipsniu, atiduoti pirmenybę įstatymų leidėjui, o ne sąžinei? Kam tuomet kiekvienas žmogus turi sąžinę? Aš manau, kad pirmiausia mes privalome būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Ne taip svarbu ugdyti pagarbą įstatymui, kaip tam, kas yra teisinga. Vienintelis įpareigojimas, kurį turiu teisę prisiimti, yra visuomet daryti tai, ką laikau teisingu. Gana pagrįstai sakoma, kad korporacija neturi jokios sąžinės; tačiau sąžiningų žmonių korporacija yra korporacija su sąžine. Įstatymas niekuomet nedarė žmonių nors mažumėlę teisingesnių; o rodantys jam pagarbą, net ir palankiausiai jam nusiteikę kasdien paverčiami neteisybės nešėjais. Netinkamos pagarbos įstatymui bendriausią ir natūraliausią pasekmę matai kolonoje, sudarytoje iš kareivių, pulkininko, kapitono, viršilos, eilinių, parako nešėjų -visų, žengiančių nuostabia tvarka per kalvas ir slėnius į karus prieš jų pačių valią, ką ten valią - prieš jų sveiką protą ir sąžinę, ir dėl to jų žygiavimas iš tikrųjų yra toks sunkus ir verčia širdį smarkiai plakti. Jie nė kiek neabejoja, jog visa tai - prakeiktas dalykas, į kurį jie įtraukti; jie visi nusiteikę taikingai. Taigi, kas gi jie yra? Ar išvis žmonės? Ar tik maži judantys įtvirtinimai ir apkabos, tarnaujantys kokiam nors neturinčiam principų valdžios žmogui? Apsilankykite Laivyne ir ten sutiksite jūrų kareivį, tokį žmogų, kokį gali padaryti Amerikos vyriausybė; arba tokį, kokį ji gali padaryti savo juodąja magija - balkšvą žmogiškumo šešėlį ir atmeną, žmogų, išlietą gyvą ir sveiką, ir jau, gali pasakyti, palaidotą su ginklais ir laidotuvių palyda, nors gali būti, kad
Nebuvo girdėti nei būgno, nei gedulo natos,
Kai jo kūną link pylimo skubėdami nešėme,
Ir nė vienas kareivis nepaleido atsisveikinimo šūvio
Prie kapo, į kurį mūsų didvyrį paguldėme.
Dauguma žmonių kaip tik šitaip tarnauja Valstybei - labiau ne kaip žmonės, bet kaip mašinos, savo kūnais. Tai jie - pastovioji kariuomenė ir policija, ir kalėjimo prižiūrėtojai, konsteb-liai, posse comitatus, ir kt. Dauguma atvejų čia nėra jokios laisvo sprendimo ar moralinio jausmo apraiškos; jie prilygina save medžiui, žemei ir akmeniui; ko gero, gali būti pagaminti mediniai žmonės, kurie lygiai taip pat tiktų šiam reikalui. Tokie nusipelno ne didesnės pagarbos nei šiaudiniai žmonės ar purvo gabalai. Jie verti tiek, kiek arkliai ar šunys. Tačiau kaip tik tokie paprastai laikomi gerais piliečiais. Kiti - didžiuma įstatymų leidėjų, politikų, teisininkų, ministrų, valdžios pareigūnų - tarnauja Valstybei daugiausia savo galvomis; jie, patys to nenorėdami, gali visai taip pat tarnauti ir velniui, ir Dievui, nes retai mato tarp jų kokį nors moralinį skirtumą. Labai nedaugelis -herojai, patriotai, kankiniai, reformatoriai kilniąja prasme ir žmonės - tarnauja Valstybei ir savo sąžine, ir todėl neišvengiamai dažniausiai jai priešinasi; Valstybė paprastai juos traktuoja kaip priešus. Išmintingas žmogus bus naudingas tik kaip žmogus ir nesutiks būti „moliu" ir „užkimšti skylę nuo vėjo", ir bent jau paliks pareigas savo palaikams:
Esu per daug aukštos kilmės, kad būčiau nusavintas,
Kad būčiau valdomas antraeilis
Ar bet kokios nepriklausomos valstybės
Naudingas patarnautojas ir instrumentas.
Tas, kuris visą save atiduoda savo artimiesiems, atrodo jiems nereikalingas ir savanaudis; bet tas, kuris jiems atiduoda tik dalį savęs, paskelbiamas geradariu ir filantropu.
Tad kaip dera žmogui šiandien elgtis su šia Amerikos vyriausybe? Atsakau, kad jis negali nejausdamas gėdos būti susijęs su ja. Aš negaliu nė akimirką pripažinti šios politinės organizacijos kaip savo vyriausybės, kuri yra taip pat vergų vyriausybė.
Visi žmonės pripažįsta revoliucijos teisę; t.y. teisę atmesti lojalumą vyriausybei ir priešintis jai, kai jos tironija arba jos neefektyvumas yra didžiulis ir nepakeliamas. Tačiau beveik visi sako, jog dabar taip nėra. Taip buvo, mano jie, 75-ųjų metų revoliucijoje. Jei man kas nors pasakytų, kad tai bloga vyriausybė, nes ji apmokestino kai kurias užsienio prekes, atvežtas į jos uostus, greičiausiai dėl to nekelčiau triukšmo, nes galiu išsiversti ir be tų prekių: visos mašinos turi savo trintį; ir turbūt gerai, kad šitaip atsveriamas blogis. Šiaip ar taip, didelė nuodėmė triukšmauti dėl to. Tačiau, kai trintis užvaldo pačią mašiną ir prieinama iki organizuotos priespaudos ir plėšikavimo, aš sakau: geriau jau atsikratykime tokios mašinos. Kitaip tariant, kai šeštoji dalis tautos, tarusios būti laisvės prieglobsčiu, yra vergai, o visa šalis neteisėtai užtvindyta ir nugalėta svetimos kariuomenės ir pajungta karo įstatymui, aš manau, kad tuomet sąžiningiems žmonėms ne per anksti sukilti ir imtis revoliucijos. Šią pareigą dar primygtinesnę daro faktas, kad šitaip apimta šalis nėra mūsų pačių, bet mūsų yra įsiveržusi kariuomenė.
Paley, populiarus autoritetas moralės klausimais, skyriuje apie „Paklusimo pilietinei vyriausybei pareigą" bet kokį pilietinį įpareigojimą suveda į tikslingumą; jis sako: „Tol, kol šito reikalauja visos bendruomenės interesas, t.y. tol, kol pripažintai valdžiai neišeina priešintis ar ją pakeisti, nesukėlus visuotinio nepatogumo, Dievo valia reikia jai paklusti, bet ne ilgiau." -„Sulig šiuo principu, bet kokio konkretaus pasipriešinimo teisėtumas pavirsta sukeliamo pavojaus bei skriaudos kiekio, iš vienos pusės, o iš kitos, jų atitaisymo tikimybės bei kainos skaičiavimu." Ir visa tai, jis sako, kiekvienas žmogus spręs pats sau. Tačiau Paley, regis, niekada nesusimąstė apie tokius atvejus, kuriems tikslingumo taisyklė netaikytina, kai tauta, taip pat kaip individas, turi laikytis teisėtumo bet kokia kaina. Jei aš neteisėtai iš skęstančiojo rankų išplėšiau lentą, turiu ją grąžinti, nors paskandinčiau save. Toks poelgis, Paley požiūriu, sukeltų nepatogumą. Bet tas, kuris šiuo atveju išsaugos savo gyvenimą, jį praras. Ši tauta turi atsisakyti vergų ir nutraukti karą prieš Meksiką, netgi jei tai būtų jos, kaip tautos, egzistencijos kaina.
Gyvenimo praktikoje tautos sutinka su Paley; bet ar kas nors mano, kad Masačūsetsas elgiasi
būtent taip, kaip dera elgtis šioje krizėje?
Pilka valstija, nevalyva,
Šleifas pakeltas, o siela purve velkasi.
Praktiškai tariant, tie, kurie priešinasi reformai Masačūsetse, yra ne šimtas tūkstančių politikų Pietuose, bet šimtas tūkstančių komersantų ir fermerių štai čia, tie, kuriems labiau rūpi komercija ir žemės ūkis nei žmogiškumas, ir jie nėra pasiruošę elgtis teisingai nei vergų, nei Meksikos atžvilgiu, kad ir kiek tai kainuotų. Aš ginčijuosi ne su tolimais priešais, bet su tais, kurie čia, namuose, bendradarbiauja ir derasi su anais tolimaisiais ir be kurių pastarieji būtų nepavojingi. Mes įpratome sakyti, kad žmonių masės nėra pasiruošusios; bet pažanga yra lėtas dalykas, nes mažuma iš esmės nėra nei išmintingesnė, nei geresnė už daugumą. Ne taip svarbu, kad daugelis būtų tokie pat geri, kaip ir tu, bet svarbu, kad kažkur būtų koks nors absoliutus gėris, nes jis užraugs visą pyragą. Yra tūkstančiai tokių, kurie, paklausus jų nuomonės, yra nusistatę prieš vergiją ir karą, bet iš tikrųjų nieko nedaro, kad tai nutrauktų; jie laiko save Washingtono ir Franklino vaikais, bet sėdi sukišę rankas į kišenes ir sako nežiną, ką daryti, ir nieko nedaro; laisvės klausimą jie netgi nukelia už laisvos prekybos klausimo ir po pietų ramiausiai skaito šios dienos rinkos kainas kartu su naujausiais pranešimais iš Meksikos ir galbūt ties jais abiem užmiega. Kokia šiandien yra doro žmogaus ir patrioto rinkos kaina? Tie žmonės dvejoja, apgailestauja ir kartais rašo peticijas; bet nieko nedaro rimtai ir veiksmingai. Jie palauks, maloningai nusiteikę, kol kiti ištaisys blogt kad nebereikėtų dėl jo apgailestauti. Geriausiu atveju jie tik pigiai pabalsuos, silpnai pritars, palinkės „laimingo kelio" teisiesiems, pro juos einantiems. Vienam doram žmogui tenka devyni šimtai devyniasdešimt devyni doros globėjai; bet geriau turėti reikalą su tikruoju daikto turėtoju nei su laikinuoju jo sergėtoju.
Bet koks balsavimas yra savotiškas lošimas - nelyginant šaškės ar trik trak - su jam būdingu silpnu moraliniu atspalviu, žaidimas tuo, kas teisinga ir neteisinga, moralės klausimais; jis natūraliai susijęs su lažybomis. Balsuojantieji nerizikuoja savo reputacija. Metu savo balsą bet kaip, kaip man tinka; bet nesu gyvybiškai suinteresuotas tuo, kad laimėtų teisingumas. Mielai palieku tai daugumai. Todėl jos įsipareigojimai niekada neperžengia tikslingumo. Netgi balsuodami už teisingumą dėl jo nieko nepadarome. Tiktai silpnai pareiškiame žmonėms savo norą, kad jo būtų daugiau. Išmintingas žmogus nepaliks teisingumo atsitiktinumo malonei ir negeis, kad jis vyrautų daugumos valia. Nedaug dorybės tėra masių veiksmuose. Kai dauguma pagaliau balsuos už vergijos panaikinimą, tai bus dėl to, kad ji abejinga vergijai, arba dėl to, kad mažai bus belikę tos vergijos, kurią reikėtų panaikinti jų balsais. Tuomet jie patys bus vieninteliai vergai. Tik to, kuris teigia savo laisvę, tik jo balsas gali paspartinti vergijos panaikinimą.
Girdžiu, kad Baltimorėje ar kur kitur bus rengiama konvencija, išrinksianti kandidatą į Prezidentus, -ją sudarys daugiausia leidėjai ir žmonės, kurių profesija - politika; o aš galvoju, kas gi yra tas sprendimas, kurį jie ten pasieks, kiekvienam nepriklausomam, protingam ir garbingam žmogui, ar neturėtume labiau pasikliauti jo išmintimi ir sąžine? Ar negalime pasikliauti kokiais nors nepriklausomais balsais? Argi maža šioje šalyje individų, kurie nedalyvauja konvencijose? Bet ne: regiu tą gerbiamą žmogų iškart pasitraukiantį iš savo pozicijų ir nusiviliantį savo šalimi, nors jo šalis turi daugiau pagrindo nusivilti juo pačiu. Jis bemat priima šitaip išrinktą kandidatą kaip vienintelį galimą, tuo įrodydamas, jog pats yra galimas kandidatas bet kuriam demagogo tikslui. Jo balsas vertas ne daugiau už balsą bet kokio neturinčio principų užsieniečio ar vietinio samdinio, kuris galėjo būti nupirktas. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris yra žmogus ir, kaip sako mano kaimynas, turi nugarkaulį, per kurį ranka neperbrauksi! Mūsų statistika pasiklydo: gyventojų pasirodė esą per daug. Kiek žmonių tenka tūkstančiui kvadratinių mylių šioje šalyje? Vargu ar bent vienas.
Ar Amerika nebeturi jokių paskatų žmonėms, kad jie čia kurtųsi? Amerikietis nunyko iki Keistuolio, kuris pasižymi stipriu bandos instinktu ir akivaizdžiu intelekto bei džiugaus pasitikėjimo savimi stygiumi; jo pirmas ir svarbiausias reikalas, atėjus į šį pasaulį, - pasirūpinti tvarka elgetynuose; prieš įstatymiškai įsivelkant į vyriškąjį rūbą, - surinkti fondą remti našles bei našlaičius, kurių gali rastis; jis, trumpai tariant, ryžtasi gyventi tik remiamas draudos kompanijos, pažadėjusios jį padoriai palaidoti.
Iš tiesų tai nėra žmogaus pareiga pasiaukoti bet kokios, netgi didžiausios neteisybės išnaikinimui; yra ir kitų dalykų, kuriais jis gali kaip tinkamas užsiimti; tačiau jo pareiga bent jau nusiplauti ją nuo savo rankų; ir, jei dėl to jis nebesuka galvos, tai neturėtų ir savo darbais, veiksmais jos skatinti. Jei atsiduodu kitiems siekiams ir apmąstymams, tai pirmiausia turiu bent įsitikinti, ar, įgyvendindamas tuos siekius, nesėdžiu ant kito žmogaus sprando. Taigi pirmiausia turėčiau nulipti nuo jo, kad ir jis galėtų atsidėti saviems apmąstymams. Pažiūrėk, kokie nesuderinami dalykai yra toleruojami. Esu girdėjęs kažkurį iš mūsų miestelėnų sakant: „Norėčiau, kad man kas įsakytų padėti numalšinti vergų sukilimą arba žygiuoti į Meksiką, - pažiūrėtum, ar aš paklusčiau"; tačiau tie patys žmonės, kiekvienas tiesiogiai savo lojalumu ir taip pat netiesiogiai bent jau savo pinigais, buvo jų pakaitas. Kareiviui, atsisakančiam tarnauti neteisingame kare, ploja tie, kurie neatsisako palaikyti neteisią vyriausybę, kariaujančią tą karą; jam ploja tie, kurių veiksmus ir autoritetą jis ignoruoja ir prilygina nuliui; tarytum Valstybė taip atgailautų, jog samdo tą, kuris ją plaktų rykštėmis, jai nusidėjus, bet ne taip, kad ji nors akimirką liautųsi dariusi nuodėmes. Šitaip vardan tvarkos ir pilietinės vyriausybės visi galiausiai esame priversti atiduoti duoklę mūsų pačių menkumui ir jį paremti. Po pirmojo nuodėmės raudonio ateina abejingumas; ir iš amoralios ji, taip sakant, virsta nemoralia ir nevisiškai nereikalinga gyvenimui, kurį susikūrėme.
Labiausiai paplitusi ir įsigalėjusi klaida reikalauja, kad ją paremtų labiausiai nesavanaudiška dorybė. Švelnų priekaištą, paprastai reiškiamą patriotizmo dorybei, dažniausiai užsitraukia kilnieji. Tie, kurie, nepritardami vyriausybės būdui ir jos veiksmams, lieka jai ištikimi ir ją remia, yra, be abejo, jos sąžiningiausi rėmėjai ir dažniausiai yra patys rimčiausi reformų trukdytojai. Kai kurie kreipiasi su peticijomis į Valstiją, kad ši nutrauktų Sąjungą, kad nepaisytų Prezidento reikalavimų. Bet kodėl jie patys nenutraukia sąjungos tarp savęs ir Valstijos ir neatsisako mokėti savo dalies į jos iždą? Ar jie nesusiję tokiu pat ryšiu su Valstija kaip Valstija su Sąjunga? Ar ne dėl tų pačių priežasčių Valstija nesipriešino Sąjungai, dėl kurių ir jie nesipriešino Valstijai?
Kaip gali žmogus tiktai tenkintis turėdamas nuomonę, ja mėgautis? Koks gali būti mėgavimasis, jei, jo nuomone, jis yra skriaudžiamas? Kai tavo kaimynas apgaule išgauna iš tavęs vienintelį dolerį, juk nesitenkini žinojimu, kad esi apgautas, ar pasakymu, kad esi apgautas, netgi prašymu grąžinti tau priklausančią skolą; iškart imiesi veiksmingų žingsnių, kad susigrąžintum visą sumą, ir pasirūpini, kad daugiau tavęs niekada neapmulkintų. Veiksmas, atsiremiantis į principą, - teisingumo suvokimas ir jo vykdymas - keičia daiktus ir santykius; jis iš esmės yra revoliucinis ir nevisiškai sutampa su bet kokiu jau buvusiu dalyku. Jis padalija ne tik valstybes ir bažnyčias, jis padalija šeimas, taip, jis padalija ir individą, atskirdamas jame velniškąjį pradą nuo dieviškojo.
Neteisingi įstatymai egzistuoja; ar tenkinsimės tuo, kad paklusime jiems, ar mėginsime juos taisyti, kol kas jiems paklusdami, ar iškart juos peržengsime? Paprastai žmonės, esant tokiai vyriausybei kaip ši, mano, jog privalo laukti, iki įtikins daugumą ją pakeisti. Jie mano, kad pasipriešinimas būtų blogesnis vaistas prieš blogį nei pats blogis. Bet pati vyriausybė kalta dėl to, kad vaistas yra blogesnis už blogį. Ji daro jį blogesnį. Kodėl nenorima numatyti reformą ir ja pasirūpinti? Kodėl vyriausybė nepuoselėja savo išmintingosios mažumos? Kodėl ji šaukia ir priešinasi net nepaliesta? Kodėl ji neskatina savo piliečių būti budrių ir nurodyti jos klaidas, kad galėtų jų išvengti? Kodėl ji visuomet nukryžiuoja Kristų ir ekskomunikuoja Koperniką ir Lutherį, o VVashingtoną ir Frankliną paskelbia maištininkais?
Atrodytų, jog tyčinis ir praktiškas jos autoriteto neigimas tebuvo vienintelis įžeidimas, kurio vyriausybė niekada nesitikėjo; antraip, kodėl gi ji nepaskyrė apibrėžtos, deramos ir proporcingos bausmės? Kai žmogus, neturintis jokios nuosavybės, vienintelį kartą atsisako uždirbti Valstybei devynis šilingus, jis sodinamas į kalėjimą laikui, kurio neriboja joks man žinomas įstatymas ir kurį sąlygoja tiktai tų, kurie jį ten patalpino, nuožiūra; tačiau jei jis pavogtų iš Valstybės devyniasdešimtkart devynis šilingus, jis ir vėl greit būtų paleistas į laisvę.
Jeigu neteisingumas yra neišvengiama vyriausybės mašinos trinties dalis, tebūnie taip, tebūnie taip; galbūt ji gražiai susidėvės, - žinoma, mašina galiausiai susidėvės. Jeigu neteisingumas turi spyruoklę ar skriemulį, ar virvę, ar svertą vien tik sau, tuomet gal ir gali pagalvoti apie tai, ar vaistas nebus blogesnis už patį blogį; bet jeigu jo prigimtis reikalauja, kad tu būtum neteisingumo nešėjas kitam, tuomet, sakau, laužyk įstatymą. Tegu tavo gyvenimas būna priešpriešinė trintis, sustabdanti mašiną. Mano pareiga yra bent jau pasirūpinti, kad neatsi-duočiau neteisingumui, kurį pats smerkiu.
Kai dėl būdų, kuriuos valstybė numatė blogiui taisyti, tai aš tokių nežinau. Jiems reikia pernelyg daug laiko, o žmogaus gyvenimas toks trumpas. Aš turiu ir kitų vertų dėmesio reikalų. Aš atėjau į šį pasaulį ne vien tik tam, kad padaryčiau gyvenimą jame gerą, bet tam, kad gyvenčiau jame - gerame ar blogame. Žmogus neprivalo padaryti visko; jis turi padaryti kai ką; o kadangi jis negali padaryti visko, todėl nebūtina, kad jis darytų kažką bloga. Prašyti gubernatoriaus ar įstatymų leidėjo yra ne daugiau mano reikalas, nei jų reikalas yra prašyti manęs; o jeigu jie neišgirstų mano prašymo, ką turėčiau tuomet daryti? Tačiau Valstybė nieko nenumatė tokiam atvejui: pati jos Konstitucija yra blogis. Tai gali pasirodyti šiurkštų, užsispyrėliška ir priešiška; tačiau ji turi būti ypač švelni ir dėmesinga tai vienintelei sielai, kuri gali įvertinti ją ar būti jos verta. Toks yra bet kuris pasikeitimas į gerąją pusę, panašiai kaip gimdymas ir mirtis, supurtantys visą kūną.
Aš nesvyruodamas sakau, kad tie, kurie vadina save aboli-cionistais, turėtų nedelsdami veiksmingai nutraukti paramą -ir savo asmeniu, ir nuosavybe - Masačūsetso vyriausybei ir nelaukti, kol jie sudarys vieno balso daugumą, kol įgis vyravimo teisę. Manau, pakanka, kad jie turi Dievą savo pusėje, nelaukdami kažko kito. Be to, bet koks žmogus, teisesnis už savo kaimyną, jau sudaro vieno daugumą.
Aš susiduriu su šia Amerikos vyriausybe arba jai atstovaujančia Valstijos vyriausybe tiesiogiai, akis į akį ne dažniau kaip kartą per metus jos mokesčių rinkėjo asmenyje; tai yra vienintelis neišvengiamas būdas žmogui, esančiam mano padėtyje, susidurti su ja; ir tuomet ji man aiškiai sako - PRIPAŽINK MANE; o pats paprasčiausias, veiksmingiausias ir, esant tokiai reikalų padėčiai, pats būtiniausias būdas ją traktuoti, išreikšti tąjį nedidelį pasitenkinimą ja ir meilę jai, tai - neigti ją. Mano civilis kaimynas, mokesčių rinkėjas, kaip tik ir yra tas žmogus, su kuriuo privalau turėti reikalą, nes galų gale ginčijuosi juk su žmonėmis, ne su pergamentais, ir jis pats pasirinko būti valdžios atstovu. Kaip apskritai jis kada nors sužinos, kas gi jis yra ir ką jis daro kaip vyriausybės tarnautojas arba kaip žmogus, jei ne tuomet, kai turi pasirinkti, kaip jam elgtis su manimi, savo kaimynu, kurį jis gerbia: kaip su kaimynu ir jam gera linkinčiu žmogumi ar kaip su maniaku ir rimties trikdytoju, ir pažiūrėti, ar jis gali įveikti šią kliūtį, atitveriančią jį nuo kaimyniškumo, nesigriebdamas šiurkštesnės minties ar karštesnio žodžio, atitinkančio jo veiksmą? Gerai žinau, kad jei bent tūkstantis, šimtas, jei bent dešimt žmonių, kuriuos galėčiau įvardyti, - jei tik dešimt dorų žmonių, - o taip, jei bent vienas DORAS žmogus šioje Masačūsetso valstijoje, atsisakęs laikyti vergus, iš tikrųjų turėtų išsižadėti šios partnerystės ir už tai būtų pasodintas į apygardos kalėjimą, tatai ir būtų vergijos panaikinimas Amerikoje. Nes nesvarbu, kokia menka gali atrodyti pradžia: tai, kas kartą gerai padaroma, tas padaroma visiems laikams. Tačiau mums labiau patinka kalbėti apie tai: tokia, sakome, yra mūsų misija. Reforma gali išvardyti daug jai tarnaujančių laikraščių, bet -nė vieno žmogaus. Jei mano garbusis kaimynas, Valstijos atstovas, norintis paskirti savo dienas žmogaus teisių klausimo sutvarkymui Tarybos rūmuose, užuot grasinamas Karolinos valstijos kalėjimais, pasėdėtų Masačūsetse, Valstijoje, kuriai taip knieti įpiršti savo seseriai vergijos nuodėmę, - nors tuo tarpu ji tegali nurodyti nesvetingumą kaip jųjų nesantarvės priežastį, - įstatymų leidėjai dar neatsisakytų šios temos kitą žiemą.
Esant tokiai vyriausybei, kuri įkalina neteisėtai, tikroji vieta teisingam žmogui taip pat yra kalėjimas. Šiandien tinkamiausia vieta, vienintelė vieta, kurią Masačūsetsas parūpino savo laisvesnėms ir ne taip nusiminusioms sieloms, yra jo kalėjimai, į kuriuos jis jas iškelia ir užrakina savo paties įstatymu, kadangi jos ten jau išsikėlė savo principais. Kaip tik ten jas ras ir bėglys vergas, ir garbės žodžiu paleistas meksikietis, ir indėnas, kreipęsis teisman dėl skriaudų, padarytų jo giminei; toje atskirtoje, bet laisvesnėje ir garbingesnėje vietoje, į kurią Valstija patalpina tuos, kurie eina ne su ja, bet prieš ją, - vieninteliame vergų valstijos name, kuriame laisvas žmogus gali garbingai būti. Jei kas mano, kad ten būdami, jie nebeteks įtakos, o jų balsai daugiau nebeskaudins Valstijos klausos ir jie bus kaip priešai uždaryti tarp jos sienų, tie nežino, kad tiesa yra nepalyginti stipresnė už neteisybę ir kad kur kas iškalbingiau ir veiksmingiau kovos su neteisybe tas, kuris šiek tiek jos patyrė savuoju asmeniu. Mesk į balsavimo dėžę visą savo balsą, ne tik popieriaus skiautelę, bet visą savo įtaką. Mažuma yra bejėgė tol, kol ji taikosi prie daugumos; tuomet ji net nėra mažuma; tačiau ji nenugalima, kai įsikabina visu savo svoriu. Jei alternatyva yra tokia - laikyti visus teisius žmones kalėjime arba atsisakyti karo ir vergijos, - Valstija nesvyruos, ką pasirinkti. Jei tūkstantis žmonių šiemet atsisakytų mokėti mokesčius, tatai nebūtų nei smurtinė, nei kruvina priemonė -tokia ji būtų, jei jie juos mokėtų ir šitaip leistų Valstijai vykdyti smurtą ir lieti nekaltą kraują. Tai faktiškai ir yra taikios revoliucijos apibrėžimas, jei apskritai tokia revoliucija įmanoma. Jei mokesčių rinkėjas ar koks kitas valstybės pareigūnas paklaustų manęs, kaip vienas tą ir padarė, „Bet ką gi aš turiu daryti?", atsakyčiau: „Jei iš tikrųjų nori ką nors padaryti, tai palik savo tarnybą." Kai pilietis atsisako lojalumo, o pareigūnas savo tarnybos, tuomet ir įvyksta revoliucija. Netgi, tarkime, būtų pralietas kraujas. Bet ar nėra savotiškai praliejamas kraujas, kai sužeidžiama sąžinė? Iš tos žaizdos išteka tikroji žmogaus jėga ir nemirtingumas, ir jis mirtinai nukraujuoja visiems laikams. Dabar regiu tą tekantį kraują.
Labiau susimąstęs stebėjau, kaip įkalinamas įstatymo pažeidėjas, nei kaip konfiskuojamos jo prekės, nors ir viena, ir kita tarnauja tam pačiam tikslui, - juk tie, kurie teigia gryniausią teisybę ir dėl to yra pavojingiausi sugedusiai Valstybei, paprastai negaišta daug laiko turto kaupimui. Tokiems Valstybė palyginti mažai kuo pasitarnauja, ir net nedidelis mokestis gali atrodyti lupikiškas, ypač jei jie turi uždirbti jį savo rankų triūsu. Jei rastųsi žmogus, kuris gyventų visiškai nevartodamas pinigų, pati Valstybė dvejotų jų reikalauti iš tokio žmogaus. Tačiau turtingas žmogus - neturiu omeny kokio nors žeidžiančio palyginimo -visuomet parduodamas institucijai, kuri jį daro turtingą. Apskritai kalbant, kuo daugiau pinigų, tuo mažiau dorybės, nes pinigai įsitvirtina tarp žmogaus ir jo daiktų ir juos jam įgyja; ir, žinoma, nedidelė dorybė juos įgyti. Jie nustumia į šalį daug klausimų, į kuriuos jam kitu atveju tektų atsakyti; tuo tarpu vienintelis naujas klausimas, kurį jie iškelia, yra sunkus, bet tuščias - kaip juos išleisti. Šitaip jam iš po kojų išslysta moralinis pagrindas. Gyvenimo progų sumažėja lygiai tiek, kiek padaugėja to, kas vadinama jo „priemonėmis". Geriausia, ką žmogus gali padaryti savo kultūrai, kai jis yra turtingas, - pamėginti įgyvendinti sumanymus, kuriuos jis puoselėjo, kai buvo neturtingas. Kristus atsakė erodininkams, atsižvelgęs į jų padėtį. „Parodykite man mokesčių pinigą", tarė jis. Jie padavė jam denarą. Jeigu vartojate pinigus, ant kurių yra Ciesoriaus atvaizdas ir kuriuos jis padarė vartojamus ir vertingus, taigi, jei esate Valstybės žmonės ir tenkinatės Ciesoriaus valdžios privalumais, tuomet atlyginkite jam tuo, kas yra jo paties, kai jis to reikalauja; „Grąžinkite tad, kas Ciesoriaus, Ciesoriui, o kas Dievo - Dievui", šitaip atsakė nė kiek nepraturtinęs jų žinojimo apie tai, kas yra kas; nes jie nenorėjo žinoti.
Kai kalbu su laisviausiais iš savo kaimynų, suvokiu, - kad ir ką jie sakytų apie šio klausimo svarbą bei rimtumą ir jų susirūpinimą dėl visuomenės ramybės - visa šio reikalo esmė yra ta, kad jie negali išsiversti be esamos valdžios globos ir baiminasi dėl savo nepaklusnumo padarinių jų pačių nuosavybei ir šeimoms. Kai dėl manęs, tai nenorėčiau galvoti, kad apskritai pasikliauju Valstybės globa. Tačiau, jei neigsiu Valstybės autoritetą tuomet, kai ji man pristato mokesčių sąskaitą, ji bemat perims ir iššvaistys visą mano nuosavybę ir šitaip jau niekada nepaliks ramybėje nei manęs, nei mano vaikų. Tai nepakeliama. Tokiomis aplinkybėmis neįmanoma gyventi dorai ir tuo pat metu išoriškai patogiai. Neverta kaupti turtųj jie vis tiek pradings. Geriau jau būk nuomininku ar skvateriu, rink kuklų derlių ir greit jį suvartok. Turi gyventi savyje ir priklausyti nuo savęs, visada pasiraitojęs rankoves ir pasiruošęs startui, ir neturėti per daug reikalų. Gali tapti turtingu žmogumi netgi Turkijoje, jei tik visais atžvilgiais būsi geras Turkijos valdžios valdinys. Konfucijus sakė: „Jei Valstybė tvarkoma proto principais, tuomet skurdas ir vargas yra gėdos dalykai; jei Valstybė nėra tvarkoma proto principais, tuomet turtai ir titulai yra gėdos dalykai." Ne: tol, kol noriu, kad Masačūsetso globa pasiektų mane tolimiausiame Pietų uoste, kur mano laisvei iškyla pavojus, arba kol man rūpi įsikurti sodybą kokiu nors ramiu užsiėmimu, galiu atsisakyti lojalumo Masačūsetsui ir jo teisės į mano nuosavybę bei gyvenimą. Bet kuriuo atveju man pigiau užsitraukti baudą už nepaklusnumą Valstybei, nei būti jai paklusniam. Tuo atveju jausčiausi taip, tarsi būčiau mažiau vertas.
Prieš keletą metų Valstybė susidūrė su manimi dėl Bažnyčios ir liepė įmokėti tam tikrą sumą kaip paramą vietiniam dvasininkui, kurio pamokslavimų klausė mano tėvas, bet pats jų niekad neklausiau. „Mokėk, - buvo pasakyta, - arba būsi uždarytas į kalėjimą." Aš atsisakiau mokėti. Tačiau, deja, kitam žmogui pasirodė geriau jau mokėti. Aš nesupratau, kodėl mokytojas turėtų būti apmokestintas, kad remtų dvasininką, o ne dvasininkas - kad remtų mokytoją: nebuvau Valstijos mokytojas, bet parėmiau save savanoriška įmoka. Aš nesupratau, kodėl licėjui nepateikus savo mokesčių sąskaitos Valstybei ir nepri-vertus Valstybės, taip pat kaip Bažnyčios, jį paremti. Tačiau miesto valdžios prašymu sutikau pareikšti raštu štai tokį dalyką: „Težino kiekvienas šiuo prisistatymu, kad aš, Henry Thoreau, nesutinku būti laikomas bet kokios registruotos draugijos, į kurią pats nesu įstojęs, nariu." Šį pareiškimą įteikiau savivaldybės klerkui, ir jis jį tebeturi. Valstybė, šitaip sužinojusi, kad nenoriu būti laikomas Bažnyčios nariu, nuo to laiko niekada daugiau nebereikalavo panašaus dalyko iš manęs, nors ir sakė privalanti laikytis savo pradinės nuostatos tąkart. Jei būčiau žinojęs, kaip vadinasi visos tos draugijos, į kurias niekuomet nebuvau įstojęs, būčiau pasirūpinęs kuo greičiau ir smulkiausiai išstoti iš kiekvienos juj bet nežinojau, kur rasti tą išsamų jų sąrašą.
Šešerius metus nemokėjau jokių asmens mokesčių, kartą dėl to buvau vienai nakčiai patupdytas į kalėjimą; ir tuomet, spoksodamas į tas tvirto akmens dviejų ar trijų pėdų storio sienas, į pėdos storio duris iš medžio bei geležies ir į geležines grotas, užtveriančias šviesą, negalėjau atsistebėti kvailumu šios institucijos, mačiusios manyje tik mėsą, kraują ir kaulus, kuriuos reikia užrakinti. Stebėjausi, kad ji galiausiai padarė išvadą, jog šitaip galėčiau būti jai naudingiausias, ir niekuomet nepagalvojo pasinaudoti manimi kitokiu būdu. Supratau, kad jei tarp manęs ir kitų miestelėnų ir buvo akmens siena, kur kas sunkiau bus perlipti ar pralaužti tą kitą mus skiriančią sieną tol, kol jie nesugebės tapti tokie pat laisvi, koks buvau aš. Aš nė akimirkos nesijaučiau įkalintas, o tos sienos man atrodė nepateisinamas akmens ir skiedinio švaistymas. Jaučiausi tarsi vienintelis iš visų miestelėnų būčiau sumokėjęs savo mokestį. Jie aiškiai nežinojo, kaip pasielgti su manimi, tačiau elgėsi kaip prastai išauklėti žmonės. Jie klydo kiekvienu savo grasinimu ir kiekvienu pagyrimu, nes manė, kad labiau už viską trokštu būti kitoje šios akmens sienos pusėje. Negalėjau nesišypsoti matydamas, kaip stropiai jie užrakindavo duris mano apmąstymams, kurie juos išlydėdavo be leidimo ir kliūčių, o juk jie, tie apmąstymai, ir buvo patys pavojingiausi. Kadangi jie negalėjo pasiekti manęs, tai nusprendė nubausti mano kūną; visai kaip berniūkščiai, kai, negalėdami prieiti prie žmogaus, kuriam jaučia pagiežą, ima plūsti jo šunį. Mačiau, kad Valstybė yra puskvailė, baili kaip vieniša moteris, sauganti savo sidabrinius šaukštus, ir kad ji neskiria savo draugų nuo savo priešų, ir aš netekau paskutiniųjų mano pagarbos jai trupinių, ir pajutau jai vien gailestį.
Taigi Valstybė niekuomet sąmoningai nestoja prieš žmogaus nuovoką - intelektualią ar moralią, bet tik prieš jo kūną, jo jusles. Ji apsiginklavusi ne didesne išmintimi ar padorumu, bet didesne fizine galia. Aš gimiau ne tam, kad būčiau prievartaujamas. Aš noriu kvėpuoti taip, kaip pats tą išmanau. Pasižiūrėkime, kas iš mūsų stipresnis. Kokia yra daugumos galia? Mane gali versti tik tie, kurie paklūsta įstatymui, aukštesniam už tą, kuriam paklustu aš. Jie verčia mane tapti panašiam į juos pačius. Nesu girdėjęs apie žmones, kuriuos masės būtų privertusios gyventi vienaip ar kitaip. Koks gi būtų tas gyvenimas? Kai susiduriu su valdžia, kuri man sako „Tavo pinigai arba tavo gyvybė", kodėl turėčiau skubėti atiduoti jai savo pinigus? Ji gali būti patekusi į sunkią padėtį ir nežinoti, ką daryti: aš negaliu jai padėti. Ji turi padėti pati sau: daryti taip, kaip aš darau. Neverta dėl to verkšlenti. Aš neatsakau už sėkmingą visuomenės mechanizmo darbą. Nesu inžinieriaus sūnus. Aš matau: kai gilė ir kaštonas krinta vienas šalia kito, vienas nesustoja tam, kad paruoštų kelią kitam, bet abu paklūsta saviems dėsniams ir dera, auga ir tarpsta, kaip patys sugeba, kol vienas galbūt nustelbia ir sunaikina kitą. Jei augalas negali gyventi pagal savo prigimti jis miršta; taip ir žmogus.
Naktis kalėjime buvo naujovė ir ganėtinai įdomi. Kai įėjau, tarpduryje kaliniai trumpomis rankovėmis mėgavosi pasiplepėjimu ir vakaro oru. Bet prižiūrėtojas tarė „Na, vaikinai, laikas jus užrakinti", ir jie išsisklaidė, o aš girdėjau sugrįžtančiųjų į tuščius apartamentus žingsnius. Prižiūrėtojas pristatė mano kambario draugužį kaip „pirmos rūšies vaikiną ir protingą žmogų". Kai durys buvo užrakintos, pastarasis parodė, kur kabinti kepurę ir kaip apskritai jis čia tvarkosi. Kambariai buvo baltinami kalkėmis kartą per mėnesį; o šis, ko gero, buvo balčiausias, paprasčiausiai apstatytas ir turbūt švariausias visaitfe miestelyje. Jis, suprantama, norėjo sužinoti, iš kur aš ir užltą čia patekau; kai tai papasakojau, savo ruožtu paklausiau, kaip jis čia pakliuvo, tardamas, žinoma, kad jis doras žmogus; ir, kaip būna gyvenime, manau, kad jis toks ir buvo. „Nagi jie kaltina mane padegus klėtį, sakė jis, bet niekada to nedariau." Visa, ką man pavyko išsiaiškinti, buvo tai, kad jis, greičiausiai būdamas girtas, nuėjo miegoti į klėtį ir ten rūkė pypkę, ir šitaip padegė klėtį. Turėjo protingo žmogaus reputaciją, čia išbuvo trejetą mėnesių, laukdamas teismo ir antrątiek dar turės jo laukti. Tačiau jis buvo visai apsipratęs ir patenkintas, kad jį dykai išlaiko, ir manė, kad su juo gerai elgiamasi.
Jis užėmė vieną langą, o aš - kitą; supratau, kad ilgiau čia būnant, svarbiausias dalykas esti spoksoti pro langą. Greit perskaičiau visus čia paliktus traktatus ir ištyriau, kur buvo pra-silaužę mūsų pirmeiviai, kur buvo perpjautos grotos, ir išgirdau įvairių šio kambario gyventojų istorijas; sužinojau, kad netgi čia yra ir sava istorija, ir savos paskalos, niekuomet neperžengiančios šio kalėjimo sienų. Turbūt tai vienintelis miestelio namas, kuriame kuriamos eilės, kurios po to spausdinamos cirkuliaro forma, bet neskelbiamos. Man parodė gan ilgą sąrašą eilėraščių, kuriuos sukūrė kažkokie jaunuoliai, sučiupti, kai mėgino pabėgti, ir atsikeršijo juos dainuodami.
Išsiurbiau savo kameros bičiulį iki paskutinio lašo, bijodamas, kad jau niekada jo nebepamatysiu; bet galiausiai jis parodė, kuri yra mano lova ir paliko man užpūsti lempą.
Viena čia praleista naktis buvo nelyginant kelionė į tolimą šalį, tokią, kurios niekada nesitikėjau pamatyti. Man atrodė, kad niekada anksčiau negirdėjau nei miestelio laikrodžio dūžių, nei vakaro garsų; mat miegojome pravėrę langus, kurie buvo tarp grotų. Tarsi būčiau pamatęs savo gimtąjį miestelį viduramžių šviesoje, o mūsų Konkordas būtų pavirtęs Reino upe, ir prieš mano akis slinktų riterių bei pilių vaizdai. Gatvėje girdėjau senųjų miestelėnų balsus. Nesąmoningai stebėjau ir girdėjau viską, kas vyko ir kas buvo sakoma gretimos užeigos virtuvėje - man tai buvo visiškai nauja ir reta patirtis. Tarsi būčiau iš arčiau pažvelgęs į savo gimtąjį miestą. Buvau pačiame jo viduje. Anksčiau niekada nebuvau matęs jo institucijų. O ši buvo viena iš ypatingesnių, nes tai - grafystės miestas. Pradėjau suprasti, ką gi veikia jo gyventojai.
Ryte pro skylę duryse buvo patiekti pusryčiai mažose pailgose specialiai tam pritaikytose skardinėse, kuriose buvo po pintą šokolado su juoda duona ir geležinis šaukštas. Kai vėl atėjo indų, iš nepatirties ketinau grąžinti nesuvalgytą duoną, bet mano draugužis stvėrė ją, pasakąs, kad turėčiau ją pasilikti pietums ar vakarienei. Netrukus jis buvo išleistas šieno darbams gretimame lauke, į kurį eidavo kasdien ir grįždavo tik pusiaudienį; taigi jis atsisveikino su manimi, pasakęs, jog abejoja, ar dar kada nors bepasimatysime.
Kai išėjau iš kalėjimo, - kažkas įsikišo ir sumokėjo tą mokestį, - nepastebėjau, kad apskritai kas nors ypatingai būtų pasikeitę, kaip tą pastebi tas, kuris čia patenka jaunystėje, o iš čia išeina jau gerokai paliegęs žilagalvis vyras; ir vis dėlto kai kas mano akims buvo pasikeitę šioje scenoje - miestelis, Valstija ir šalis -labiau nei vien tik dėl laiko. Aš dar aiškiau pamačiau Valstybę, kurioje gyvenau. Pamačiau, kiek galiu pasikliauti žmonėmis, tarp kurių gyvenau, kaip gerais kaimynais ir draugais; kad jų draugystė buvo tik vasaros sezonui; kad jie anaiptol ne per labiausiai siekė elgtis teisingai, kad jie nuo manosios rasės skyrėsi savo prietarais ir nusistatymais, nelyginant kinai ar malajiečiai; kad savo pasiaukojimu žmonijai jie nerizikavo niekuo, netgi savo turtu; kad galų gale jie nebuvo tokie kilnūs, o su vagimi elgėsi taip pat, kaip jis elgėsi su jais, ir vylėsi, išoriškai laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir šiek tiek pasimelsdami bei retsykiais pasirinkdami tiesų, nors ir nenaudingą, taką išgelbėti savo sielas. Gal pernelyg žiauriai sprendžiu apie savo kaimynus, nes, manau, daugelis jų net nežino, kad savo miestelyje turi tokią instituciją kaip kalėjimas.
Anksčiau mūsų miestelyje buvo įprasta, kad išėjusį iš kalėjimo skolininką jo pažįstami pasveikintų žiūrėdami į jį pro sukryžiuotus pirštus tarsi pro grotuotą kalėjimo langą - „Sveikas gyvas!" Mano kaimynai manęs šitaip nepasveikino, bet pradžioje pažiūrėjo į mane, paskui vienas į kitą, tarsi būčiau grįžęs iš ilgos kelionės. Mane pasodino kalėjiman, kai ėjau pas batsiuvį atsiimti pataisytų batų. Kai kitą rytą paleido, tęsiau savo sumanymą ir, apsiavęs pataisytą batą, pasukau mėlynių, kurios nekantravo paklusti mano valiai, ir po pusvalandžio - žirgas buvo greit pabalnotas - jau buvau mėlynių lauko vidury ant vienos mūsų aukščiausių kalvų, už dviejų mylių, ir Valstybės jau niekur nebesimatė.
Štai ir visa „Mano kalėjimų" istorija.
Niekada neatsisakiau mokėti kelių mokesčio, nes trokštu būti geras kaimynas lygiai taip, kaip ir blogas pilietis; kai dėl mokyklų rėmimo, tai ir dabar, kiek man priklauso, auklėju savo bendrapiliečius. Aš atsisakau mokėti mokesčius ne dėl kokio konkretaus jų straipsnio. Paprasčiausiai noriu paneigti lojalumą Valstybei, pasitraukti ir būti veiksmingai atokiai nuo jos. Net jei galėčiau, man nerūpėtų eiti paskui mano dolerį, iki jis nupirks kokį žmogų ar muškietą, kuriuo jį galima nudėti, - doleris nekaltas, - bet man rūpi nustatyti mano lojalumo pasekmes. Iš tikrųjų aš savaip tyliai skelbiu karą Valstybei, nors, kaip įprasta tokiais atvejais, noriu išgauti iš jos visą įmanomą naudą, pasinaudoti, kaip sugebu, jos privalumais.
Jeigu kiti sumoka mokestį, kurio reikalaujama iš manęs, užjausdami Valstybę, tai jie daro tik tai, ką jau darė savo pačių atveju, arba veikiau, jie dar labiau, nei reikalauja pati Valstybė, skatina neteisybę. Jeigu jie moka mokestį dėl klaidingo susirūpinimo apmokestinamu individu, kad gelbėtų jo nuosavybę, ar sukliudytų jo įkalinimą, taip yra dėl to, kad išmintingai ne-pasveria, kokiu laipsniu jų asmeniniams jausmams leistina kištis į visuomenės gėrį.
Tokia tad yra šiuo metu mano nuostata. Tačiau tokiu atveju negali būti pernelyg atsargus, kad tavo veiksmai nebūtų šališki dėl užsispyrimo arba per daug paisant žmonių nuomonės. Pasirūpink, kad darytum tik tai, kas, tavo požiūriu, dera tau ir tavo laikui.
Kartais pagalvoju: juk žmonės tokie geranoriai; bet jie paprasčiausiai nežino; jie darytų geriau, jei žinotų kaip; kam skausmingai versti kaimynus, kad jie elgtųsi su tavimi taip, kaip jie nėra linkę elgtis? Bet ir vėl mąstau, jog tai ne priežastis, dėl kurios turėčiau daryti taip, kaip daro jie, arba leisti kitiems kęsti dar didesnį kitokį skausmą. Ir vėl kartais sakau sau pačiam: kai milijonai žmonių be pykčio, be blogos valios, be jokių asmeninių jausmų pareikalauja iš tavęs tiktai kelių šilingų, negalėdami -tokia yra jų konstitucija - atšaukti ar pakeisti dabartinį reikalavimą, ir kai tu pats neturi galimybės kreiptis į kitus milijonus, kodėl priešini save šiai visa nugalinčiai brutaliai jėgai? Juk šitaip atkakliai nesipriešini nei šalčiui, nei alkiui, nei vėtroms, nei bangoms; romiai paklūsti tūkstančiui panašių neišvengiamybių. Juk nekiši galvos į ugnį. Bet kaip tik dėl to, kad žiūriu į ją ne tik kaip brutalią, bet iš dalies ir žmogiškąją jėgą, ir manau, jog esu susijęs su tais milijonais kaip su žmonių, o ne tik brutalių ar negyvų daiktų milijonais, matau, kad šitaip kreiptis yra įmanoma pirmų pirmiausia ir tiesiai nuo jų į jų Kūrėją ir, antra, nuo jų į juos pačius. Tačiau jei sąmoningai kišu galvą į ugnį, tai nėra ko kreiptis nei į ugnį, nei į tą, kuris ją sukūrė, tuomet galiu kaltinti tiktai patį save. Jei galėčiau įtikinti save, jog turiu pagrindo priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir atitinkamai su jais elgtis, ir netaikyti jiems tokių reikalavimų ir lūkesčių, kuriuos jie ir aš turėtume atitikti, tuomet, kaip geras musulmonas ir fatalistas, turėčiau stengtis būti patenkintas tokiu pasauliu, koks jis yra, ir sakyti, jog tokia yra Dievo valia. Ir pagaliau ne tas pat priešintis šiai ar kokiai grynai brutaliai ar gamtos jėgai: galiu veiksmingai priešintis šiai jėgai, bet negaliu tikėtis kaip Orfėjas pakeisti uolų, medžių ir žvėrių prigimties.
Nenoriu pyktis su jokiu žmogumi ar tauta. Nenoriu būti smulkmeniškas ar ieškoti subtiliausių skirtumų, arba dėtis geresniu už savo kaimynus. Galiu pasakyti, jog greičiau ieškau netgi atleidimo už tai, kad paklustu šalies įstatymams. Esu net per daug linkęs prisitaikyti prie jų. Iš tikrųjų turiu pagrindo šituo save įtarti; ir kiekvienais metais, kai tik pasirodo mokesčių rinkėjas, esu linkęs peržiūrėti federalinės ir Valstijų valdžių aktus bei nuostatas, ir žmonių nuotaikas, kad rasčiau dingstį tokiam prisitaikymui.
Privalome veikti savo šalį, kaip mūsų tėvai tą darė,
O jei kuriuo metu meilę ir darbštumą atskiriame nuo reikštino jai pagarbumo,
Turime priimti pasekmes, o sielą išmokyti sąžinės ir religingumo,
Bet ne valdžios ir ne naudos troškimo.
Aš tikiu, kad Valstybė sugebės perimti visą šį triūsą iš mano rankų, ir tuomet nebūsiu nė kiek geresnis patriotas už savo bendrapiliečius. Pažvelgus iš žemiau, Konstitucija, nepaisant visų jos trūkumų, yra labai gera; įstatymai ir teismai verti didelės pagarbos; netgi ši Valstybė ir ši amerikietiška vyriausybė daugeliu atžvilgių yra nuostabūs ir reti dalykai, verti dėkingumo, -tokie, kokius juos daugelis yra aprašęs; bet pažvelgus truputėlį iš aukščiau, iš paties aukščiausio taško, kas pasakys, kokie jie yra, ar kad į juos apskritai verta žiūrėti ar apie juos galvoti?
Tačiau man vyriausybė ne per labiausiai rūpi, ir skirsiu jai kuo mažiau minčių. Netgi šiame pasaulyje ne tiek jau daug momentų, kai gyvenu valdomas kokios vyriausybės. Jei žmogus neturi minčių, fantazijos, vaizduotės, to, kas ne visuomet ilgesnį laiką atrodo jam būdinga, neišmintingi valdovai ir reformatoriai negali jo lemtingai sutrikdyti.
Žinau, kad dauguma žmonių galvoja ne taip kaip aš; tačiau tie, kurių gyvenimas dėl jų profesijos yra skirtas studijuoti tokius ar panašius dalykus, manęs taip pat visai netenkina. Valstybės veikėjai ir įstatymų leidėjai, visiškai užsidarę institucijos viduje, niekuomet jos nemato aiškiai ir skaidriai. Jie kalba apie visuomenės išjudinimą, bet neturi jokio poilsio be jos. Jie gali būti patyrę ir pasižymėję ir neabejotinai išradę gudrių ir netgi naudingų sistemų, už kurias jiems esame nuoširdžiai dėkingi; tačiau visa jų išmintis ir naudingumas telpa tam tikrose nelabai plačiose ribose. Jie linkę pamiršti, jog pasaulis nėra valdomas politikos ir tikslingumo. VVebsteris niekada neperžengia vyriausybės ribų ir todėl negali autoritetingai kalbėti apie ją. Jo žodžiai yra išmintis tiems įstatymų leidėjams, kurie nemąsto apie jokias esmines dabartinės vyriausybės reformas; tačiau mąstantiems žmonėms ir tiems, kurie leidžia įstatymus visiems laikams, jis iš tikrųjų niekada nepažvelgia į dalyko esmę. Pažįstu tuos, kurių skaidrūs ir išmintingi apmąstymai šia tema greit atskleistų jo proto ir atvirumo ribas. Tačiau, palyginti su daugumos reformatorių profesijų pigumu ir dar pigesne politikų apskritai išmintimi bei iškalba, jo žodžiai yra beveik vieninteliai nuovokūs ir vertingi, ir mes dėkojame Dangui už jį. Jis, palyginti su kitais, yra stiprus, vaisių ir nešė jį tam, kad prinokusį tuoj pat numestų, paruoš kelią dar tobulesnei ir nuostabesnei Valstybei, kurią aš taip pat įsivaizdavau, bet kurios kol kas dar niekur nemačiau.