ramujana

Modernus primityvizmas

--> skaitykla.mums.lt --> ¡vienvenido!
Ištrauka iš Finn Skårderud “Nerimas: klajonės po modernųjį Aš”. Copy Copy®

Modernus primityvizmas
Varpyti kultūrą

- Man buvo trylika metų, kai pirmąkart adata persivėriau penį.
-Kam?
- Nes tai turi poveikį. Tai kūno magija.
Fakyras Musafaras dažnai vadinamas sparčiai augančios žmonių, kurie puošiasi kūno auskarais, tatuiruotėmis, nudegimo žaizdomis ir randais, kultūros pradininku. Jis vienija tuos, kurie lenkiasi Modern Primitives sąvokai. Fakyras šią sąvoką sukūrė 1978 metais, taip pavadindamas save ir dar saują į save panašių žmonių. Penkiasdešimt metų jis bandė radikalias kūno praktikas. Nedaug likę kūno modifikacijos technikų, kurių jis nėra patyręs. Jo kūnui pažįstamas ritualinis kūno auskarų vėrimas, tatuiravimasis ir pjaustymasis. Jam teko gulėti vinių lovoje, jis išbandė elektros šoką. Jis pasninkavo, praktikavo nemigą, kūno dalis verždavosi korsetais ir diržais. Plakdavosi, pasikabindavo ant kablių mėsai. Jis „neigė" savo lytinį organą aplipdydamas jį gipsu, paskui jį pailgino, pakabinęs ant jo svarstį - tai pats fakyras vadina rock on the cock.
Greit septyniasdešimties metų sulauksiantis fakyras turi savo puslapį internete, kur įdėtas jo grafinis siluetas: jis dalyvauja indiškoje O-Kee-Pa ceremonijoje. Kybo medyje ant dviejų kablių, pervertų per krūtinės ląstą.
Pagalvojau, kai kūne tiek daug skylių, per jį turi būti pertekėję daug patyrimų.
Jis priėmė mane Eroso centre, 2051 Market Street, San Franciske. Laiptinė, išpuošta vidutinišku erotiniu menu su daugybe standžių penių, nelabai daug žadėjo tam, kuris norėjo prasiskverbti po auskaruota oda. Tačiau, pamatęs patį fakyrą, galėjai šio to viltis. Fakyras Musafaras - labai dosnus žmogus. Dosnumas užkrečiamas; jį lengva pamėgti. Dažytais plaukais, batika išdekoruo-tais marškinėliais ir metaliniu virbeliu nosyje jis priėmė mane kaip tikrą modernų primityvą. Jis skaitė Basic body piercing intensive kursą keletui dešimčių žmonių, kurie rengėsi tapti „kūno auskarų daktarais". Tie, kurie dar nebuvo baigę mokslų, praktikavosi su klientais, taikydami šiems nuolaidas. Per tas kelias valandas, kol ten buvau, jie įvėrė žiedus ar adatas į krūties spenelius, nosies pertvarą, lytines lūpas ir liežuvį. Nosis pasirodė esanti sudėtingiausia. Fakyras susižavėjęs man viską rodė. Buvau sakęs, kad apsilankiau čia kaip rašytojas, tačiau jaučiau, kad reikia jį informuoti, jog esu ir daktaras. Nes ši chirurgija manęs nedomina. Labai jau sausos tos kalbos apie sterilumą, gumines pirštines ir vietinę narkozę. Tokią chirurgiją aš išmanau, tiesą sakant, moku ne vien badyti skyles.

Skylės galvoje
Labiau troškau kažkuo užkimšti tas skyles. Norėjau daugiau suprasti.
Lengva įsimylėti savo randus. Malonu būti pažymėtam gyvenimo. Randai yra kūno atmintis, pasakojanti istorijas. Fakyras yra žmogus, kuriantis randus. Jis skaito kursą apie randų kūrimą. Kokias istorijas jie turėtų pasakoti?
Ar tai tėra mada, kuri panašiai kaip ir bet kokia kita mada ekstaziškai sklando bereikšmybės erdvėje, teturėdama vieną prasmę - būti kitokia nei pernai. Ar Kalvinas Kleinas greitai viskąperims? Ar šios adatos beda giliau? Ar gali būti, kad tokiu būdu žmogus ilgisi išraiškos? Kaip viena mergina Eroso centre pasakė, man komentuojant ritualinius randus ant jos kūno: „Noriu turėti kažką nekintamo, kai visa kita taip nepastovu".
Ar tai panieka kūnui ir savidestrukcija? Ar meilė savo kūnui?
Gal tai paprasčiausia provokacija? Jei taip, vargšas jaunimas, jų gimdytojai ir į tai įsikišo. Tėvai irgi užsiima tuo pačiu, taip prisidėdami prie subkultūros pavertimo mainstream. Fakyrą dėl jo radikalumo reikėtų vadinti non-mainstream. Pirmieji kūno auskarų vėrimo salonai kūrėsi niūriose vietose. Dabar Niujorko filialo vienas iš garbingiausių kūno auskarų grandinės salonų Gontlė yra garbingai išsidėstęs vos už kelių durų nuo Emporio Armani Penktojoje aveniu.
Ko jaunuoliams griebtis, kad įjuos atkreiptų dėmesį? Viena tamsiausių kūno modifikacijų yra bigės. Amputuojama piršto dalis arba visas pirštas. Fakyras tokių dalykų šalinasi.
O kaip šitai siejasi su mano pacientais, kurie žaloja savo kūną? Ar būdamas Eroso centre San Franciske esu kontroliuojamos, modernios kūno kultūros liudininkas, kai tuo tarpu kai kurie mano pacientai susiduria su nekontroliuojama šios kultūros versija?
Kai kas pamanytų, jog tai, kas vyksta antrame centro aukšte, nesveika. Paviršutiniškai visa apžvelgęs, taip tvirtinti negalėčiau, bent jau išorė ir elgsena nerodo rimto protinio disbalanso. Turime būti atsargūs skelbdami kokį nors elgesį patologišku vien todėl, kad patys esame per kvaili suvokti jo logiką. Kiekviena kultūra turi kūno ritualų, kur kūnas kalba apie vidinę būseną ir socialinį statusą. Nepastebėtas kūnas yra kultūriškai žalias ir neišreikštas. Kai kūnas pažymimas „civilizacijos ženklu", jis pradeda komunikuoti, tampa socialinio kūno dalimi. Žiūrint iš išorės, laukiniai ritualai gali atrodyti beprotiški. Nuskustos moters kojos? Aukštakulniai bateliai? Maratonai? Susiklausymas su mūsų pačių ritualais neleidžia mums suvokti, kad ir mes panašiais būdais siekiame kančios, skausmo, grožio ir džiaugsmo. Daug pavojingesniais proto ir kūno sveikatai nei keletas žiedų ant klitorio.

Postmodernus kūnas
Modern primitives susiję su pačiu postmoderniu kūnu. Tai kombinacija dabartinio modernumo ir buvusio modernumo, kuriame dabartinis modernumas nuolat ieško naujovių. Tai bandymas leisti susitikti tam, kas pamesta, ir tam, kas išbandyta. Modernus primityvizmas, arba ModPrims, atsigręžia į ankstesnės kultūros kūno ritualus. Tvirtinama, kad modernizavimas ir industrializavimas pavertė mus psichiškai nejautriais. Daugelis užmiršo tas neurochemines sąsajas tarp skausmo ir džiaugsmo.

Kai kurios subkultūros irgi yra modernios tuo požiūriu, kad jos dažnai būna apsėstos aukštosios technologijos invazijos į kūną. Flirtas su senomis religinėmis kultūromis į virtualumą įsiskverbia „technošamanizmo" ir panašiomis sąvokomis. Daug kas čia yra labai sentimentalu ir taip sekinamai kaliforniška. Fakyro kolega Stelarkas sakosi esąs Cyberhuman; ateityje stipresni žmogaus ir mašinos ryšiai reikalaus geresnės aistrų, kančių ir skausmo kontrolės.
Fakyras artimesnis tradiciniam religingumui, jis joks ne tech-nokeistuolis. Tačiau jam charakteringa ir tai, kad jis daugelį metų gyveno dvigubą gyvenimą, būdamas kūno mistikas ir sėkmingas reklamuotojas aukštosios technologijos Silikono slėnyje".
Po mūsų pirmojo susitikimo gluminančio, seksualaus meno aplinkoje susitarėme kitą dieną susitikti pas jį namie. Ne per anksti; fakyras - joks ne komercinis artistas. Jam kasdieniai fakyro ritualai yra būtina mentalinės higienos dalis. Jis nenorėjo, kad jį per anksti trukdytų bemiegis norvegas.
Fakyras gyvena Menlo Parke Silikono slėnio širdyje. Greitai nurūkau ten išsinuomotu automobiliu. Ne dažnai turiu galimybę važiuoti V8. Gal primityvu, tačiau nediskutuotinai modernu. Dar nespėjus įžengti į namus, iškart teko išklausyti entuziastišką istorinį įvadą apie tos aplinkos elektroninius išradimus. Buvo gana įdomu, tačiau aš norėjau eiti prie reikalo.
- Kaip viskas prasidėjo?
- Gimiau 1930 metų rugpjūčio 10 dieną Aberdyne, pietrytiniame Pietų Dakotos kampe. Mano kilmė vokiška ir škotiška. Anksti suvokiau, kad esu svetimas. Prie savųjų netikau. Buvau paklusnus, drovus ir gabus mokykloje. Išaugau tarp griežtų liuteronų. Jie norėjo, kad tapčiau kunigu. Buvau nelaimingas. Užuovėją radau bibliotekoje. Kaip daugelis kitų tenkinau savo jaunat višką seksualinę aistrą skaitydamas senus gerus National Geographic. Ten ir enciklopedijoje iki 1940 metų radau nuogų žmonių iš visų pasaulio kraštelių nuotraukų. Jie nebuvo suvokiami kaip žmonės, todėl galėjo būti rodomi nuogi kartu su drugeliais ir rupūžėmis. Skaičiau apie indus, apie nepažįstamas religijas ir visai kitokius kūno ritualus.
Nuo pat mažumės jutau savyje „galią". Ji vedė mane ką nors veikti su savo kūnu. Kurį laiką sirgau anoreksija, nors tuo metu šis pavadinimas nebuvo žinomas. Jutau keistą aistrą – urge - palikti žymių, badytis, ieškoti keistų patyrimų. Man buvo trylika metų, kai pirmąkart adata persivėriau penį.
Tyrinėjau nedestruktyvius būdus šiai galiai patenkinti, visiškai slaptai trisdešimt metų juos praktikavau. Deja, viskas baigėsi tuo, kad aš likau atsiskyręs, kamuojamas gėdos. Buvau pakankamai protingas, jog suprasčiau, kad jeigu paskelbsiu tai, kuo užsiimu ir kaip jaučiuosi, savo dienas greičiausiai baigsiu kokioje nors institucijoje.
Daugelį metų knisausi bibliotekose ir archyvuose. Gyvenau ten. Perskaičiau galybes antropologinių studijų, kad surasčiau the realstuff, ką mano veiksmai reiškia. Ieškojau pritarimo savo veiklai. Buvau pas Sioux indėnus, kurie gyveno toje pačioje vietovėje kaip ir aš. Klausiausi jų istorijų, sužinojau apie religijas, kurios daug labiau mylėjo gyvenimą, ne taip kaip mūsų baudžiantis žydų krikščionių Dievas. Kitose kultūrose radau pritarimą - išaiškinimą, pažinau tradicijas, kurios pripažino mano iniciatyvą žalotis. Aš tai siejau ne su psichiatrija, o su malonės būsenomis. Tai mentalinės ir emocinės būsenos, kurias galima nusakyti žodžiais ekstazė, transas, atsijungimas, disociacija.
- Koks skausmo vaidmuo šiuose ritualuose?
- Man nepatinka šitas žodis. Tai negatyvus žodis, gimęs iš mūsų kultūros vergiškos doktrinos kūnui, kad kūną reikia bausti. Man joks skausmas neegzistuoja, egzistuoja tik pojūtis (sensation). Skausmo negatyvumas susijęs su tuo, kad jis yra nenorimas ir nelaukiamas. Jei atsibundu naktį ir tamsoje į slenkstį užsigaunu didįjį pirštą- čia skausmas. Tačiau aš galiu išsitreniruoti, pavyzdžiui, mokydamasis karatė, kad susimušęs pirštą į kietą daiktą nejausčiau jokios kančios. Skausmo patyrimas gali būti modifikuojamas. Jei treniruojiesi, potyrį gali paversti beveik kuo tik nori. Kūnas patiria skausmą, tačiau tu gali išmokti atsiriboti nuo nepatogumo.
Pirmiausia išmokau, kad jei nukreipiu dėmesį į fizinį kūno patyrimą, išgyvenu skausmą. Tačiau jei nukreipiu dėmesį į ką nors kita, galiu išgyventi kitokią mentalinę būseną. O kitokių būsenų yra šimtai.
Devintajame dešimtmetyje, kai aš jau „rodžiausi", geri draugai padėjo man įsitaisyti į Kavadi rėmą, panašų į tą, kurį naudoja Savite indėnai. Man į krūtinę ir nugarą buvo įverta devyniasdešimt keturių pėdų ilgio plieninių virbų. Ištisas valandas šokau su šiuo dvidešimt penkių kilogramų svoriu, slysdamas į ekstazę ir pasitraukdamas iš kūno. Tikra palaima.
Per kitą kūno nuotykį man į krūtinę buvo įverti du dideli kabliai ir pakelti kaip per indėnišką O-Kee-Pa ceremoniją, kuri irgi panaši į Siota indėnų Saulės šokį. Įvyko pasikeitimas. Aš pasitraukiau iš kūno, patekau į gražią, baltą šviesą. Po šio įvykio tapau kitoks. Mano patirtis labai panaši į tai, ką daugelis vadina mirčiai artimais potyriais.

Atkovoti kūną
Fakyras man rodė nuotraukas, knygas, vaizdo juostas. Rodė nuotraukas, kuriose nufotografuotas jis pats. Daugelis nuotraukų darytos tuo laikotarpiu, kai jis dar nebuvo atskleidęs savo gyvenimo paslapties.
- Kas fotografavo?
- Pats. Eksperimentavau ne tik su savimi, bet ir su šviesa, ugnimi ir elektra. Mokiausi gaminti paraką, fejerverkus, ryškinti nuotraukas. Juk čia ne tos nuotraukos, kurias galėtum nunešti fotografui už kampo, kad išryškintų.
Viena nuotrauka man padarė ypatingą įspūdį. 1959 metų Perfect Gentleman žurnalas. Jaunas fakyras stovi puošniai apsivilkęs, po baltais marškiniais susiveržęs korsetą. Man tai panašu į gyvybingą, ironišką protestą prieš smulkiųjų miestiečių įtemptus gyvenimo saitus.
-Atsiskyręs gyvenau trisdešimt metų, kol išmintingas mokytojas paskatino mane „pasirodyti". Mano pasirodymą jis surengė ten, kur galėjau tikėtis tolerantiškos publikos - per pirmą Inter national Tattoo Convention Rene, Nevados valstijoje, 1978 metais. Demonstravau bene viską, ką sugebėjau: vėriausi į kūną auskarus, gulėjau lovoje su aštriais ašmenimis, rodžiau savo tatuiruotes ir panašiai. Iš smarkiai išsitatuiravusios minios sulaukiau didelio pasisekimo. Mus vienijo bendras supratimas, kas mums svarbu. Aš ieškojau ir radau bendraminčių. Mes visi girdėjome different drummer garsą ir sekėme paskui jį.
Ar būtume indėnai, norintys atgauti savo tradicijas, ar miestiečiai, paisantys vidinių poreikių, vienas dalykas buvo aiškus visiems -mes atsisakėme vakarietiškos kultūros požiūrio, skelbiančio, kad mūsų kūnai priklauso jai. Mūsų kūnai priklausė mums. Mes atmetėme žydų krikščionių kultūrą, kurioje buvome išauginti. Mūsų kūnai priklausė ne tolimam dievui soste, ne valstybei ar karaliui, ne socialinei institucijai ar medicinai. Mes nepriėmėme ir kalbos, nusakančios mūsų elgseną- „savimutiliacija". Tai negatyvi, prietaringa sąvoka.

Man tai visada buvo žaidimas, ir aš sukūriau bodyplay sąvoką.
Iš pradžių mūsų požiūris ir praktika gyvavo tik šešiasdešimtaisiais septyniasdešimtaisiais besiskleidžiančiose subkultūrose: hipių, pankų, radikalaus sekso propaguotojų, homofilų, sadomazo-chistų ir tatuiruotininkų. Mums iškilti padėjo ekscentriškas milijonierius. Viskas jam sekdavosi, kad ir ko imtųsi. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kurie išvažiavo į Europą leisti klasikinės muzikos plokštelių. Jis prisidėjo ir prie muzako susikūrimo. Jam pavyko surinkti septynis žmones iš JAV ir Europos, kurie buvo persivėrę krūtų spenelius. Mūsų buvo šeši vyrai ir viena moteris.
Dabar mūsų dešimtys tūkstančių. Taigi kūno auskarų - milijonai.
nimo ir suvokimo. Tai racionalaus žmogaus begalinis kategorijų ir distinkcijos poreikis. Kartu man dingteli, kad „Kodėl?" dažnai yra prastas klausimas. Už kiekvieno „Kodėl?" slypi nauji „Kodėl?" Šitaip galima tęsti be galo. Būdamas psichoterapeutas, žinau, kad klausdamas „Kodėl?" gali pastatyti kitą žmogų į žemesnę padėtį. Tai gali būti valdoviška technika. Tokios smalsumo formos, kurias praktikuoja fakyras, tikriausiai yra atotrūkis. Analizuoti reikštų išdalyti, išskirstyti, tuo tarpu kūno judesiai yra priešinga strategija. Jie yra siekis patirti sveikesnį pasaulį.
Bet, kita vertus, aš žinau, kad kalbu su žmogumi, kuris turi trisdešimties metų buvimo dvigubu žmogumi patirtį. Tai ko man tada gėdytis savo kultūrinio pagrindo, kai jis, manipuliuodamas rinka, daug daugiau nei aš užsiėmė racionaliomis analizėmis, skaičiuodamas išlaidas ir pelną. Kodėl turėčiau tapti kažkokiu etninių modelių ir indėnų būgnų, esančių tame kambaryje, kur sėdžiu, vergu?
Mes randame atsakymą.
Geras šamaniškas atsakymas į klausimą „Kodėl?" - „Nes tai yra šaunu!" Tai šauniau, nei lipti į autobusą, kad nusigautam į darbą iš ryto. Tai šauniau, nei smarkiai dirbti siekiant daktaro laipsnio. Kodėl žmogus siekia ekstazės? Galbūt todėl, kad išjos gali ko nors pasimokyti. Galbūt kad galėtų padėti kitiems. Daug yra priežasčių. Tačiau pirmiausia - yra šaunu. Tai bodyplay.
Žinau, kad idėja gali atrodyti svetima - žmogus apgalvotai riboja savo kūno laisvę. Tačiau žmogus visada taip elgėsi. Iš to kylantys mokymai gali pranokti patogaus gyvenimo padiktuotas. Gyventi patogiai nebūtinai reiškia gyventi gerai. Nepatogus gyvenimas gali daug labiau tenkinti nei patogus buvimas.

Kūno ornamentai
Aš dar klausiu „Kodėl?" Žinoma, klausiu.
Fakyras atsako nurodydamas, kad galia yra kažkas, esantis giliai žmoguje. Tai greičiau yra suteikta galimybė parodyti savo gebėjimus, o ne kažkas sukurta. Jis remiasi psichoanalizės mistiku Jungu, archetipais ir kolektyvine pasąmone.
Kai užgroja ši plokštelė, mane suima miegas. Nesu labai pakantus religinei romantikai. Ji pernelyg primena sielos tinginystę. Norėjau, kad šis buvęs reklamuotojas sutelktų jėgas ir socio-logiškiau peržvelgtų savo klientų grupes.
Pagal motyvus jis skiria tris pagrindines grupes:
1) religiniai / dvasiniai, 2) paisantys socialinio statuso arba estetikos ir 3) seksualiniai.
- O kaip fakyro praktika ir tavo seksualumas?
- Tai visada seksualu. Ekstaziniai kūno patyrimai visada susiję su seksualiais jausmais.
- Kodėl dabar šitai sužydėjo?
- Apsidairyk. Moderniam gyvenimui trūksta gyvenimo. Jame siaučia svetimumas. Tai kuria desperate needs.
- Kodėl pasivadinai fakyru Musafaru?
- Iš rašinio žurnale Ripley 's Believe It or Not. Išsiplėšiau puslapius; iki šiol juos tariu. Tikrasis Fakyras Musafaras buvo praėjusio šimtmečio Persijos sufijus. Jis aštuoniolika metų klajojo į kūną prisibedęs kinžalų ir kitų aštrių įrankių. Jis bandė nupasakoti žmonėms savo potyrius, tačiau šie pernelyg tuo nesidomėjo.
Galiausiai jam plyšo širdis.

Posted by ramujana at September 26, 2003 03:18 PM