vėl grįžus yra taip:
-- nėra laiko. kuo mažiau pareigybių, tuo jo visvien mažiau lieka. gal dėl to, kad magistrantūra yra rimtesnis šūdas, gal dėl to, kad būsimas gyvenimo būdas yra a full time job by itself. nespėjau pablogint nei apie cerną, nei apie siriją, o juk viskas notebooke, reikia tik prisiverst papasakot. mačiau stebuklingų dalykų.
-- vakar buvo geras koncertas, o šiandien gavau laišką apie deadlainą, buvau marazmiškame seminare, kuriame apie konkrečią dalelių fizikos temą pradedama pasakoti nuo galilėjaus ir aristotelio, atėjo landlord ir paėmė taip reikalingą pydisą, sušalau vėl, katė terminaliai nėščia ir dar nežinau, kam ją palikt. visa tai nieko tokio.
-- savaitgalio pažiba buvo bučioko pasakojimas, kaip jis norėjo pasidaryti žiedą su kaukole, parsinešė antrą dieną gatvėje matytą negyvą žiurkę namo, pjovė jai galvą buku peiliu, virino, kol uždvokė butas, o paskui užkasė ją (galvą) krasnūchoje prie namo kampo ir niekada nesugrįžo pasiimti. šiaip, buvo saulė, nemiga, alkoholis, pavasaris, humans, magnific.
-- tuoj išlekiu vėl, šį kartą dar labiau nenoriu, tiksliau, tingiu. vėl londono pakraščiai, vėl lėktuvai, commutation blues. čia vis dar patinka, bent tam kartui, viskas vyksta, visko daug, viskas įpareigoja. vėl persitraukti. antra vertus, gyvenimo statymas ant slenkančio smėlio, dabar taip paprastai būna. viena ranka statyti, kita žarstyti, laikytis tvirtai ir neprisirišti, so it goes.
-- šį kartą iš esmės važiuoju pas ugnikalnį. Jei ryanairas leidžia pasiimti palapinę į saloną, lipsiu nakvot.
dar būsiu londone, papasakokit apie gerus dalykus ten.