opit

vasaros pabaiga visada varo iš proto kur kas labiau, nei bet koks gimtadienis ar nauji metai.
kai išlenda užkišti "kas būtų buvę, jeigu", flashbackai bei prarajos ir susideda į didelį nepermatomą klaustuką.
kai norisi daužyt kumščiais pusę pasaulio be atrankos arba padaryt kažką pikto bei prasmingo, bet viso labo prišiki pilną kompiuterį raidžių bei vogtos muzikos ir sliūkini krūvą kilometrų palei geležinkelį.
kada nebespėji į šviesą ir šilumą kitoj gatvės pusėj.
kai pradedi rašyti bet kuriam abonentui žinutę "alaus ;)?", bet šūdas ta alkoholio ir dėmesio konsumpcija, kai tetrokšti kaip nors prašliaužti iki ne tokios stačios sinusoidės vietos.
kai dangus - #0066FF.
bet eini ir randi mažų stebuklų -


arba stebuklai randa tave -


ryte - profesorių tūsiukas, geležėlės ir jau apsisprendęs sezonas. niekad nebūna iki galo blogai.

kiek visko užkoduota šitoje nuplėšytoje vizitinėje kortelėje - ir more powerful than any machinery, ir korporacinė kasdienybė, ir my s toboi - revoliucioniery, a marichuana - eto oruzhie jah, ir kiti pakikenimai iš savęs, ir visos socialinės savižudybės, ir ruduo, kada introspektyviai žiūri į piniginės turinį, ir too much information and no brains to grasp it. pamiršiu, kas šitas žmogus, bet beplėšant mažais stačiakampiukais, telefono numeris liks ant paskutinio ;)