opit

Moderniame pasaulyje erdvės, kuriose mes gyvename ir judame, automatiškai mus kontroliuoja. Atliekame tik apibrėžtus ritualinius veiksmus-dirbame, turime "laisvalaikį', vartojame, nusižeminame, nes mūsų pasaulis sukurtas tik šių veiksmų atlikimuui. Visi žinome, kiad parduotuvės yra skirtos apsipirkimui, biurai-darbui, ironiškai pavadinti "gyvenamieji" kambariai yra skirti televizijos žiūrėjimui, o mokyklos-paklusimui mokytojams. Visos erdvės, kuriomis keliaujame, yturi iš anksto nustatytas reikšmes, ir tam, kad kartotume tuos pačius veiksmus, tereikia užtikrinti, kad judėsime vis tomis pačiomis trajektorijomis. Walmart'e sunku veikti ką nors kita nei žiūrėti į prekes ar jas pirkti. Ir, kadangi esame tokie, kokie esame, sunku net įsivaizduoti, kad bet kuriuo atveju galėtume daryti ką nors kita-neminint to, kad pagalvojus prieitum išvadą, kad tai būtų nelegalu.
Pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau laisvų, nepritaikytų erdvių, kur galime išlaisvinti savo kūnus ir sielas. Beveik kiekviena vieta, kur tu eini-privati valda, parduotuvių rajonas, greitkelis, klasė, nacionalinis parkas-priklauso kokiam nors asmeniui ar grupei, kuri jau nustatė tos vietos prasmę ir naudojimą. O mūsų žiauriai nuspėjami keliai per pasaulį retai mus nuveda prie tų likusių laisvų teritorijų.
tas vietas, kuriose mintys ir malonumai yra visomis prasmėmis laisvi, pakeičia rūpestingai kontroliuojamomis aplinkomis-tokiomis kaip Disneilendas, kuriose mūsų troškimai suformuojami ir parduodami mums atgal už mūsų jausmus ir pinigus. Savo prasmės suteikimas pasauliui ir savo būdų žaisti ir elgtis jame yra fundamentali gyvenimo dalis, ir kadangi šiandien niekada nesilankome tai skatinančiose vietose, nieko keista, kad skestame neviltyje ir nepasitenkinime. Kadangi pasaulyje liko tiek mažai laisvos erdvės, o gyvenimo maršrutai mūsų niekad ten nenuveda, eame priversti eiti į tokias vietas, kaip Disneilendas, kad nusipirktume žaidimo ir jaudulio iliuziją. Tikrus nuotykius, kurių trokšta mūsų širdys, pakeičia dirbtiniai, o kūrybos jaudulį-stebėjimo nuobodulys.
Mūsų laikas yra lygiai taip pat užimtas ir sureguliuotas, kaip ir erdvė; taigi, erdvės suskaidymas yra apraiška to, kas jau atsitiko su mūsų laiku. Visas pasaulis juda ir gyvena pagal "standartizuotą laiko sistemą", kuri sukurta mūsų veiksmų visoje planetoje sinchronizavimui.

atroMiestas:tylos ir izoliacijos sistema, amžinai judanti mašina, kurioje nebeliko žmogiškumo.

turizmas:procesas, kurio metu dar neužimta gamyba ar namų statyba (t.y. tikro gyvenimo naikinimu) erdvė paverčiama vieta, kurioje gali nusipirkti netikrą gyvenimą.

Keistas greito susisiekimo sistemų efektas-atstumas tarp bendruomenių mažėja, o atstumas tarp individų šiose visuomenėse didėja.

Šios didesnės sistemos viduje mūsų gyvenimai suvaržyti darbo/mokylos tvarkaraščių, taip pat viešojo transporto ar verslo darbo valandų etc. šis suvaržymas, kuris prasideda vaikystėje, subtiliai, bet stipriai mus kontroliuoja-pamirštame, kuris laikas yra iš tikrųjų mūsų, kurį galime praleisti taip, kaip tik norime, ir vietoje to kalbame apie darbo valandas, pietų laiką ar savaitgalius. Tikrai spontaniškas gyvenims yra neįsivaizduojamas daugumai mūsų, o vadinamasis "laisvalaikis" paprastai tebūna laikas, skirtas kam nors kitkam, o ne darbui. Kaip dažnai atsikeli tam, kad pamatytum saulėtekį? Kaiop dažnai vaikštinėji saulėtą popietę? Jeigu galėtum šią savaitę iškeliauti į netikėtą, jaudinančią kelionę, ar keliautum?
Ši ribojanti aplinka ir tvarkaraščiai drastiškai varžo likusias mūsų gyvenimų galimybes. Jie taip pat mus tarpusavyje izoliuoja. darbe didžiumą laiko praleidžiame su konkrečia žmonių grupe vienoje nustatytoje vietoje (arba, geriausiu atveju, nustatytoje aplinkoje, kurioje būna laikini ir nuolatiniai darbuotojai). Tokie apriboti, pasikartojantys potyriai atskleidžia labai siaurą pasaulio vaizdą ir neleidžia susipažinti su žmonėmis iš kitų kultūrinių sluoksnių. Namie mus izoliuoja toliau-šiandien būname užsirakinę savo mažose dėžutėse, iš dalies dėl baimės tų, su kuriais kapitalizmas elgiasi dar blogiau, nei su mumis, iš dalies dėl tikėjimo paranojiška apsaugos sistemas gaminančių kompanijų propaganda. Šiandieniniai priemiesčiai yra bendruomenių kapinės, žmonės, supakuoti atskirose dėžutėse, tarsi produktai supermarketuose su "šviežumo" ženkliukais. Su storomis sienomis tarp mūsų ir kaimynų, draųgų ir šeimų, išsibarsčiusių po miestus ir šalis, sunku suburti bet kokią bendruomenę, ką jau kalbėti apie bendrą erdvę, kurioje žmonės laimi iš vienas kito kūrybingumo. Tiek mūsų namai, tiek darbas mus pririša prie vienos nejudančios vietos, mes negalime keliauti po pasaulį, išskyrus skubotas atostogas.
Netgi mūsų kelionės yra apribotos ir apribojančios. Modernios transporto priemonės-mainos, autobusai, metro, traukiniai, lėktuvai-visa tai mus prirakina prie nustatytų maršrutų, pasaulį matome tik per langą, tarsi kokią nors ganėtinai nuobodžią televizijos laidą. Kiekvienas gyvename asmeniniame pasaulyje, kuris susideda iš gerai pažįstamų vietų (darbovietės, supermarketo, draugo namų, šokių klubo), kelių jungčių tarp jų (sėdėjimo mašinoje, stovėjimo metro, lipimo laiptais) ir mažyčio šanso susidurti su kažkuo netikėtu ar atrasti kažkokią naują vietą. Gali pervažiuoti dešimties šalių greitkeliais ir nepamatyti nieko, išskyrus asfaltą ir degalines, jei sėdi mašinoje. mes negalime įsivaizduoti tikrai laisvo judėjimo, atradimų kelionės, kurioje pastoviai tiesiogiai susidurtume su naujais žmonėmis ir dalykais.
Vietoje to, sėdime kamščiuose, apsupti šimtų toje pačioje bėdoje esančių žmonių, bet mus nuo jų skiria plieniniai automobilių narveliai-todėl juos traktuojame kaip pakeliui pasitaikiusius objektus, o ne žmones. Manome, kad moderniomis transporto priemonėmis pasieksime daugiau pasaulio, bet iš tiesų pamatome, jei išvis pamatome, mažiau. Padidėjus transporto galimybėms, miestai tolsta ir tolsta vienas nuo kito, todėl reikia daugiau mašinų, joms reikia daugiau erdvės, taigi atstumai vėl ir vėl didėja...Jei taip bus ir toliau, greitkeliai ir degalinės kada nors pakeis viską, dėl ko buvo verta keliauti-viską, kas dar nepaversta pasilinksminimų parku ar turistine įdomybe.

Erdvė neegzistuoja, kol jos neištyrinėji. Erdvę galima sukurti per ją perbėgant, peršokant, perlipant, joje pašokus.

Kai kurie mano, kad internetas yra 'nepasiekiama slėptuvė", laisva, neužgrobta, vis dar atvira tyrinėjimui vieta. kibererdvė gali arba negali pasiūlyti kažkiek laisvės tiems, kurie gali sau leisti ją naudoti ir tyrinėti, bet, kad ir ką ji bepasiūlytų, siūlo su sąlyga, kad paliksime kūną į ją įžengdami-savarankiška amputacija. Prisimink, tu tiek pat esi kūnas, kaip ir dvasia, ar valandų valandas nejudant sėdėti, žiūrint į mirksinčias švieseles, nesinaudoti pojūčiais-skoniu, lytėjimu, uosle-yra laisvė? Ar jau pamiršai jausmą, kada po tavo kojomis-šlapia žolė ar šiltas smėlis, kada užuodi eukaliptą ar medžio dūmus? Ar pameni pomidorų stiebų aromatą? Žvakės mirksėjimą, pojūčius bėgant, plaukiant, liečiant?
Šiandien galime naudotis internetu, kad susijaudintume, ir visai nebūsime apgauti, kadangi mūsų gyvenimai yra tokie riboti ir nuspėjami, kad jau pamiršome apie tikrą džiaugsmą, kurį suteikia reali veikla ir judėjimas. Kam reikalinga tokia ribota kibererdvės laisvė, kada realiame gyvenime laukia tiek daug pojūčių ir potyrių? galėtume bėgti, šokti, irkluoti, išgerti gyvenimą iki dugno, ištirti naujus pasaulius-kokius pasaulius? Turime iš naujo atrasti savo kūną, savo pojūčius, mus supančią erdvę, kuriai galime suteikti pačių sugalvotą reikšmę.
Be to, turime išrasti naujus žaidimus-žaidimus, kurius galėtume žaisti užkariautose vietovėse, parduotuvėse, klasėse, restoranuose, kurie taip sudarkys jų nustatytas reikšmes, kad mes suteiksime naujas, vadovaudamiesi savo svajonėmis ir troškimais. Mums reikia žaidimų, kurie mus suburtų draugėn, išlaisvintų iš privačių būstų apribojimo ir izoliacijos, ir mus atvestų į viešas erdves, kad galėtume mėgautis vienas kito kūrybingumu ir draugija. Taip, kaip žmones sujungia ir juos jaudina gamtinės katastrofos ir elektros dingimas (galų gale, jie paįvairna šį baisiai nuobodų pasaulį), mūsų žaidimai mus sujungs naujų ir vežančių dalykų sukūrimui. Ant parduotuvių sienų galime išpurkšti eilėraščius, galime koncertuoti gatvėse, mylėtis klasėse ir parkuose, rengti piknikus supermarketuose, spontaniškus festivalius greitkeliuose...

Jei tavo širdis laisva, žemė, ant kurios stovi, yra išlaisvinta teritorija. Apgink ją.

Taip pat mums reikia sugalvoti naujas laiko savokas ir naujus keliavimo būdus. Pabandyk gyventi be laikrodžio, nesinchronizuok savo gyvenimo su likusiu klaikiai užsiėmusiu pasauliu. Pabandyk išvykti į ilgą kelione dviračiu ar pėsčiomis, kad susidurtum su viskuo, kas pasitaikys kelionėje, tiesiogiai, o ne per ekraną. Pabandyk ištyrinėti savo paties apylinkes, apžiūrėk stogus ir užkampius, kurių niekada nepastebėjai-būsi sužavėtas, kiek tenai slypi tavęs laukiančių nuotykių!