opit

To pasėkoje tarp filosofų ir jų idėjų tėra mažas skirtumas. Filosofijos studentai studijuos Dekarto filosofiją, ekonomikos studentai-marksizmą, menininkai tyrinės Dali piešinius. Blogiausia yra tai, kad asmenybės kultas neleidžia rimtai svarstyti įžymių mąstytojų idėjų ar kūrybos. herojus garbinantys partizanai prisieks ištikimybę mastytojui ir visoms jo mintims, o kiti, kurie yra nusiteikę prieš šių idėjų "savininką"vargu ar sugebės nešališkai žiūrėti į jo idėjas. Šis "autoriaus-savininko" pabrėžimas nagrinėjant pasiūlymą ar meno kūrinį tiesiog nesusijęs su tikrąja pasiūlymo ar kūrinio verte, netgi jei šio individo istorija yra idomi ir skatina kitų kūrybišką mąstymą.
Prielaidos, besiperšančios iš "intelektualinės nuosavybės" sąvokos, reikalauja daugiau dėmesio, nei mes į jas kreipiame. Faktorių, kurie veikia asmens žodžius ir ketinimus, yra daug ir jie įvairūs, svarbią vietą tarp jų užima socio-kultūrinis klimatas ir kitų asmenybių poveikis. Posakis, kad kokia nors idėja atsirado tik dėl vieno vyro ar moters buvimo, yra padidinimas. Tačiau mes, gyvenantys rinkos ekonomikoje-kruvinose varžybose, taip įpratome reikalauti daiktų ir objektų sau, kol kiti to paties reikalauja iš mūsų, kad atrodo natūralu tą patį daryti ir su idėjomis. Turėtų būti kitas būdas galvoti apie idėjų atsiradimą ir turėjimą, nes mūsų dabartinis požiūris mus tiesiog atitraukia nuo pačių idėjų.
Mūsų tradicija, pripažįstanti "teisę į intelektualinę nuosavybę" yra pavojinga, nes ji sudievina viešai pripažintą "mąstytoją" ar "menininką" visų kitų sąskaita. Jei idėjos visada susiejamos su tikriniais vardais (ir visada su tais pačiais vardais), pradedama galvoti, kad mąstymas ir kūryba yra ypatingi įgūdžiai, kurie priklauso tik keliems išrinktiesiems. pavyzdžiui, "menininko" garbinimas mūsų kultūroje reiškia, kad sukuriamas ekscentriško "vizionieriaus", balansuojančio ant visuomenės ribų ("avangardas"), įvaizdis, kuris įtikina žmones, kad menininkai yra visiškai skirtingi nuo paprastų mirtingųjų. iš tiesų kiekvienas gali būti menininku, ir kiekvienas iki tam tikros ribos juo ir yra. Tačiau, kada mus įtikina, kad kūrybingumas ir kritiškas mąstymas yra talentai, kuriais apdovanoti tik keletas, tie, kurių, deja, visuomenė nepakrikštijo "menininkais" ar "filosofais", nesistengs vystyti savo gabumų. Toddėl mes priklausome nuo kitų žmonių idėjų, ir turime būti patenkinti stebėdami jų kūrybinį darbą.
Kitas šio idėjų asocijavimo su tam tikrais žmonėmis trūkumas yra tai, kad turime įsisavinti originalią idėjos formą. Studijuojant Dekarto filosofiją, reikia išmokti ją visą, su visu ortodoksiškumu, o ne gilintis į sritis, kurios jiems siejasi su jų gyvenimais ir yra įdomios, nejungti šių idėjų su idėjomis iš kitų šaltinių. iš pagarbos mąstytojui, mūsų kultūros sudievintam, jo tekstai ir teorijos turi būti išsaugoti tokie, kokie jie yra-nekeičiant jų ar konteksto, kas galėtų suteikti jiems naujų prasmių. Mumifikuotos teorijos dažnai visiškai nebeatitinka moderniosios egzistencijos, kai jas atgaivintų šiek tiek mažiau pagarbos.
Taigi, kaip matome, tradiciškas "intelektualinės nuosavybės" traktavimas neigiamai veikia mūsų sugebėjimą kritiškai mąstyti ir mokytis iš meninio ir filosofinio palikimo. Kaip išspręsti šią problemą?
Vienas iš galimų sprendimų yra plagijavimas.

*Iš tiesų tai problematiškas teiginys, kadangi verdiktas "vagystė yra negeras dalykas" remiasi teiginiu " reikia gerbti nuosavybę".

II. Plagijavimas ir modernusis revoliucionierius

Plagijavimas yra ypatingai efektyvus idėjų pritaikymo ir perdirbimo metodas, ir jį galėtų naudoti jauni žmonės, norintys paskatinti kitus mąstyti naujai ir jaudinančiai. Šis metodas revoliucingas tuo, kad jis nepripažįsta teisių į "intelektualinę nuosavybę", o jas naikina, kartu su visais neigiamais jų pripažinimo efektais.
Plagijavimas atkreipia dėmesį į turinį, o ne atsitiktines temas, neleisdamas rasti tikrųjų idėjos šaknų. be to, kaip pasiūlėme aukščiau, galime teigti, kad tikrųjų daugumos pasiūlymų ir naujovių šaknų vistiek neįmanoma apibrėžti. Po tekstu parašydamas naują vardą, arba nepasirašydamas, plagijatorius tekstą perkelia į visiškai naują kontekstą, ir šitai gali sąlygoti naujas perspektyvas ar naują jo apmąstymą. Taip pat plagijavimas įgalina kombinuoti geriausias ar labiausiai susijusias daugelio tekstų ištraukas, ir naujame tekste lieka daug senųjų tekstų vertybių bei atsiranda naujų, kadangi medžiagos iš skirtingų šaltinių sukombinavimas duoda nenuspėjamų rezultatų ir gali atskleisti paslėptas prasmes ir galimybes, kurios tuose tekstuose miegojo metų metus. Galų gale, svarbiausia yra tai, kad plagijavimas yra idėjų įvertinimas iš naujo-nuplagijuodama tekstą, kurį tikintys intelektualine nuosavybe laiko "šventu", plagijatorė paneigia hierarchinį skirtumą tarp savęs ir plagijuojamo mąstytojo. Ji traktuoja idėjas kaip savas, išreikšdama jas taip, kaip jai atrodo teisinga, nelaikydama mąstytojo autoritetu, kurio darbą ji būtinai turi išsaugoti tokį, koks jis yra. Iš tikrųjų, mąstytojo mintis traktuodama kaip žmonijos nuosavybę, ji paneigia įsitikinimą, kad tarp jo ir likusios žmonijos yra esminis skirtumas.
Galų gale, jei idėja tikrai gera, ji turėtų būti pasiekiama kiekvienam-priklausyti kiekvienam. Visuomenėje, siekiančioje tik žmonių laimės, kopijavimą apribojantys įstatymai ir panašūs draudimai nestabdytų idėjų platinimo ir perdirbimo. Šie suvaržymai tik apsunkina priėjimą prie įdomios ir įkvepiančios medžiagos ir neleidžia ja dalintis.
Taigi, jei tikrai "po saule nėra nieko naujo", priimk tai už gryną pinigą ir atitinkamai elkis. pasiimk tai, kas susiję su tavo poreikiais ir gyvenimu iš anksčiau gyvenusių žmonių teorijų ir doktrinų. Nebijok žodis po žodžio skleisti tuos tekstus, kurie tau atrodo tobuli, ir dalinkis su tais, kuriems tai galėtų atnešti naudos. Tuo pačiu metu, nebijok semtis idėjų iš skirtingų šaltinių ir jas perdirbinėti smagesniais, naudingesniais ir sau artimesniais būdais. Gali sukurti asmeninę kritinių ir kūrybinių minčių visumą, kurios elementai surinkti iš įvairių šaltinių, o ne rinktis vieną iš gatavų idėjų, kurias tau siūlo. galų gale, ar mes turime idėjų, ar idėjos turi mus?

III. Kalba ir autorystės klausimas
Žodžiai, muzikiniai ir meniniai susitarimai, simboliai ir gestai-visa tai naudinga tik dėl to, kad mes jais naudojamės drauge, tai mūsų bendravimo valiuta. Žmonės, kaip ir viskas šiame pasaulyje, nėra izoliuoti-kiekvienas egzistuojame kaip milžiniško tinklo dalis, kaip gijų, einančių visomis kryptimis, susikirtimai. Negalėtume būti tuo, kuo esame, jei ne kiti žmonės, kurie mus supa, kurie gyveno prieš mus, ir gamtos aplinkui. Mūsų mintys sukonstruotos iš aplink skambančios kalbos, mūsų vertybės ir psakojimai susideda iš šiame pasaulyuje rastų objektų, savo potyrius ir atsiminimus reiškiame būdais, sugalvotais mus pagimdžiusių civilizacijų.
Nenorime pasakyti, kad niekas neoriginalu, ne, viskas yra originalu, nes kiekvienas išsireiškimas, kiekvienas veiksmas, kad ir kaip dažnai kartojamas, kyla iš unikalaus taško žmonių santykiuose. Bet tuo pačiu metu, teksto iškėlimas iš konteksto(ka kai kas vadina plagijavimu) yra esminė bet kokio bendravimo dalis. Taip, kiekvienas dalyvaujame kalbų, kuriomis kalbame, vystymęsi ir tęsime, tačiau riba tarp imitavimo ir atnaujinimo tokia miglota, kad bet koks atskyrimas yra dirbtinis.
Jei taip, tegu mokslininkai aiškinasi, kas pirmas išdėliojo žodžius ar natas tam tikra konkrečia tvarka. Mums daug svarbiau, ką galima su tomis kombinacijomis nuveikti.
Kai kurie gviešiasi nuosavybės teisių kombinacijoms, kurias(iš tikrųjų arba ne) jie pritaikė pirmieji; daugelis tai grindžia teigdami, kad šios kombinacijos yra visiška jų jausmų ar patirties išraiška, ir jas perskaitę ar išgirdę galime tiesiogiai įlįsti į jų sielas. Bet iš tikrųjų eilėraštis ar daina visada reiškia skirtingus dalykus jos sukūrėjui ir klausytojui ar skaitytojui. Skaitytojas pritaiko žodžius savo paties patyrimams, ieško savo širdyje to, kas rezonuotų su unikaliais jausmais jis ar ji kada nors jautė. Nors tau tai gali nepatikti, jei kažką sukūrei ir paleidai į pasaulį, kūrinys turi savo paties gyvenimą -jis sukelia kitų reakcijas ir emocijas, ir nebeatstovauja tavęs, nebent atsitiktinai. Rašytojui tikroji darbo vertė yra kūrybos aktas, formų keitimas ir perdėliojimas. Tie, kurie tikisi toliau kontroliuoti savo produktus po jų sukūrimo, tiesiog neigia nemalonią tiesą.

Blogi menininkai imituoja. Geri menininkai vagia.
Pablo Picasso

Taigi, galime atsikratyti visų prietarų, gaubiančių autoriaus parašą-vadinamojo autentiškumo klausimo, saviraiškos garbinimo, intelektualinės nuosavybės sąvokos, ir pamatyti, kas iš tiesų yra tas parašas-dalis pačios kompozicijos. Pasirašymas yra kūrybinio proceso dalis-jis pasiūlo kontekstą, kuriame galima interpretuoti darbą. Koks parašas galėtų aprėpti tikrąją darbo kilmę-visu senus ir atskirus komponentus, kurie sudaro bet kurį kūrinį, ir visus jo sukūrimui reikalingus santykius ir atnaujinimus? Be to, jeigu fiksuotas, individualus identitetas taip pat yra prietaras, netgi individualaus parašo galimybė yra juokinga!Jeigu norėtum būti sąžiningas, turėtum užrašyti visos savo civilizacijos pavadinimą po savo poezija ar ant keramikos darbo, ir pridėti kosmoso, iš kurio jis atsirado, ženklą-taip paversdamas darbą bendruomenės dalimi.
Tokiu atveju, jei parašas tėra tik kompozicijos elementas, taip pat vertinga pasirašyti kitu vardu, ar netikru vardu (galbūt susikurti netikrą identitetą), priklausomai nuo to, kas suteiktų geriausią kontekstą darbo turinio atskleidimui. Nes jei mes nebemanome, kad galime turėti išraiškas, galime žvelgti giliau, į klausimą, kaip kurti išraiškas-ir kontekstus-kurie geriausiai padėtų mums surasti vienas kitą ir mus pačius..o tada transformuoti tai, ką randame.

Disclaimeris: visas šis meninės vagystės šlovinimas neturėtų būti laikomas paskatinimu niekingai kopijuoti. Jauni pradedantieju plagijatoriai kartais visai nesuvokia, kas yra konteksto pakeitimas, ir mano, kad užtenka papūgiškai kartoti tai, ką sako aplinkiniai. Bet taip turbūt nepasakysi nieko naujo ar vertingo, ar ne?