millatag:blog.hardcore.lt,2011:/nustebimas//11132007-04-09T03:13:02ZMovable Type 3.35kažkur kitur, tolitag:blog.hardcore.lt,2007:/nustebimas//1113.82692007-01-07T22:59:37Z2007-04-09T03:13:02Zsako, kad Tadžmahalo statytojams išdūrė akis ir nukirto rankas, kad jie nepakartotų kūrinio. o man įdavė molį ir kaltukus. nes žino, kad nesukursiu jo. tik mažą piramidę, prie kurios miegu, o saulės ciferblatas nudegina man plaukus. tu taip lengvai pamiršti....
sako, kad Tadžmahalo statytojams išdūrė akis ir nukirto rankas, kad jie nepakartotų kūrinio.
o man įdavė molį ir kaltukus.
nes žino, kad nesukursiu jo.
tik mažą piramidę, prie kurios miegu, o saulės ciferblatas nudegina man plaukus.
tu taip lengvai pamiršti.
o aš susidėsiu vakarus ir naktis, kvaitulį ir ilgesį, pasaulį ir rūsį, savo muziką, susirinksiu visa į krepšį, papuošiu alyvom ir vanile ir imsiu kopti kopti, laiptukas po laiptuko
link aukuro.
sūrios ašaros tekės mano rankom, o spinduliai laušis iš akių ir švies mano kelią.
aš matau latakus tekant laiptais žemyn, nepakenčiamai dvokia ir saulė atima iš jų raudonį ir palieka rudą žemę, kuri sukepa ir subyra nuo vėjo.
dar nesupratai?
ten viršuj vulkaninio stiklo peiliu atveria krūtinę ir išima širdį, dar plakančią.
aukoja dievams.
mano alyvos sušlapo
ir nuraudo.
baltos alyvos.
o žinai, visai neskauda. nes turiu raktus nuo pragaro.
visiškai nebeskauda.
Бесконечностьtag:blog.hardcore.lt,2006:/nustebimas//1113.80572006-11-05T02:31:36Z2007-02-04T03:13:01ZЯ хочу, чтобы во рту оставался честный вкус сигарет Мне очень дорог твой взгляд, мне крайне важен твой цвет Я умираю, когда вижу то, что вижу, и не кому спеть Я так боюсь не успеть, хотя бы что-то успеть Замороженными...
Я хочу, чтобы во рту оставался честный вкус сигарет
Мне очень дорог твой взгляд, мне крайне важен твой цвет
Я умираю, когда вижу то, что вижу, и не кому спеть
Я так боюсь не успеть, хотя бы что-то успеть
Замороженными пальцами, в отсутствие горячей воды
Заторможенными мыслями, в отсутствии конечно тебя
И я застыну, выстрелю в спину
Выберу мину и добрый вечер
Я не нарочно,
Просто совпало,
Я разгадала знак бесконечность
Разочарованные фильмом - очарованные небом глаза
Я не смогу объяснить, но возвращаюсь назад
Проводи меня, останется не больше, ну и не меньше, чем звук
А звук тот же, что нить, но я по-прежнему друг
Замороженными пальцами, в отсутствие горячей воды
Заторможенными мыслями, в отсутствии конечно тебя
И я застыну, выстрелю в спину
Выберу мину и добрый вечер
Я не нарочно,
Просто совпало,
Я разгадала знак бесконечность
Замороженными пальцами, в отсутствие горячей воды
Заторможенными мыслями, в отсутствии конечно тебя
И я застыну, выстрелю в спину
Выберу мину и добрый вечер
Я не нарочно,
Просто совпало,
Я разгадала знак бесконечность
И я застыну, выпрямлю спину
Кепки надвину и добрый вечер
Я не нарочно,
Просто совпало,
Я разгадала знак бесконечность
И я застыну, выпрямлю спину
Кепки надвину и добрый вечер
Я не нарочно,
Просто совпало,
Я разгадала знак бесконечность
И я застыну...
mėnuogrąžatag:blog.hardcore.lt,2006:/nustebimas//1113.76532006-07-31T21:02:52Z2007-01-30T15:32:05Zgerą vakarą, brangus Drauge, nespėjau tau parašyti paskutinę Liepos žydėjimo dieną, jau kelios minutės Rugiapjūtės. grįžau prieš šešias valandas, nusiploviau kelio dulkes, bet kelio nuosėdos nenusigremžė, kaip kad bijojau. malonu vėl tau rašyti, aplink švelniai skalba Gustavo Mahlerio pirmoji simfonija...
gerą vakarą, brangus Drauge,
nespėjau tau parašyti paskutinę Liepos žydėjimo dieną, jau kelios minutės Rugiapjūtės. grįžau prieš šešias valandas, nusiploviau kelio dulkes, bet kelio nuosėdos nenusigremžė, kaip kad bijojau. malonu vėl tau rašyti, aplink švelniai skalba Gustavo Mahlerio pirmoji simfonija D-dur. žinai, Mahlerio gyvenimas persunktas tragiškom gaidom. jo dukrytė mirė labai jauna, o pats jis kentė aštresnę kritiką už savą žydišką kilmę, ir tai skamba jo muzikoje, ypatingai temos vedime į kulminaciją ir crescendo dalyse. tos pat simfonijos trečioje dalyje tai ypatingai aišku. kūryba nesiekia atskleisti konkrečių išgyvenimų, ji tik išgrynintas jų palikimas sieloje. niekuomet nemokėjau taikliai parinkti žodžių, su garsais lengviau, net lengviau rašytiniu žodžiu, todėl kalbėti man visuomet nejauku. taigi gal aš geriau nutylu, o vėliau iš to atsiranda daina ar piešinys. gaila tik, kad lieka jis su manim, todėl toji bežodė tuštuma griaužia ir taip netvarias bendravimo sijas.
trys savaitės iš tikrųjų pralėkė neįtikėtinai greitai. grįžus namo savo balso aidas skambėjo neįprastai, o kambariukas atrodė sumažėjęs, tatai ženklino daug praėjusio laiko fizine prasme. pakeliuj iš traukinių stoties mačiau naujų priešinių ant sienos prie Žaliojo tilto, išraustus Ozo kalnus.kaip ten bebūtų, vilnius iš tiesų gražus miestas, ir kvepia jis gardžiai, ir visi keliai veda į jį, kur bebūčiau. po Pasaulio krašto ir Bodo keliavome į Trondheimą ir Oslą, ten pamilau Edvardą Munchą ir jo stebuklingus darbus, Vigelando skulptūrų parką, kur akmeniu makabriškais vaizdais sukurtas gyvenimo ciklas nuo gimino iki mirties. o pagrindiniame auksčiausiame obeliske matyti, kaip kūnų dalys persipindamos lipa viena per kitą aukštyn, apačioj palikusios jau mirusius, aukščiau ir aukščiau, ir tik vienas rankomis tiesiasi kito link, kad pritrauktų prie savęs ir pagelbėtų.
vėliau nušveistas Bergenas su dar saujele Muncho darbų nacionalinėje galerijoje, jis gražus, bet iš viršaus, nuo kalno, nes būnant jame atrodo, kad esi tvarkingoje žaidimų aikštelėje, kur nevalia liest žaislų, o tik žiūrėti. tada Kopenhaga, didelė ir nemaloni, kažkokia gliti ir smirdinti, kaip vanduo jos centre. ten jauku naktį, jauki Kristiania ir gyvenamųjų namų kiemeliai.
išsvajotos jūros važiavome ieškoti į Ejsbergą. ir radome žuvų atliekom dvokiantį miestelį. cha cha, čia paplūdimy pilna nudvėsusių krabų, dėl potvynių ir atoslūgių ar dėl užterštumo, nežinia, bet įbridus kiek aukščiau kauliukų jau nebematyti pėdų. brrr, aptikau net sparną, kyšantį iš smėlio. tada jau viskas tiksliai be atokvėpio link namų - per mažus miestūkščius į Hamburgą, į Berlyną, ir ten laukinis traukinys į Varšuvą. baisiausiai juokinga, kai girti konduktoriai strypčioja prasisegę marškinius, nė vieno aiškinimas, kuris vagonas kur važiuoja, nesutampa su kito, o galiausiai įvirsta baisi muskuluota konduktorė su tokio dydžio ego, kaip gigantiškas šinjonų kalnas ant galvos, ir skėsčiodama rankom išbliauna "vašy bilety". bet Lietuvą pasiekiame be ypatingų nuotykių, o toliau jau žinai, kur patekau.
taigi, maniau, kad neklausysiu muzikos grįžusi, bet štai Grygas skaidrina mano būties drumzles savo Solveigos daina. jau baigiu prirasti prie juodos nakties šioj platumoj. vakar lekiant tuo kuriozišku traukiniu ji pasirodė nuostabiai graži, žvaigždės, susegtos į ją, tyliai stebėjo mūsų dundančius žingsnius ir nė nekrustelėjo, kai traukinys, aštriai cypdamas stabdžiais, stodavo stotelėse. žmonės eidavo ir išeidavo, o mes vis važiavom, gilyn į skaidrią nakties taurę gaivinančio vasaros nektaro pasisemti. kaip gera, kad jo dar liko.
o dabar iš naujo pratinsiuosi prie nakties ir dienos kaitos ir kažkuo pasikeitusio laiko. pasikeitusio maš, nes mačiau ir kitokį, ten, šiaurėje. et, ir vėl abstrakcijos.. labos nakties, rašyk dažniau.
hold on, don't be scared, u'll never change what's been and gone, may your smile shine on, don't be scared, your destiny may keep you warm.
Milla, Vilnius
sweet home
paskubomtag:blog.hardcore.lt,2006:/nustebimas//1113.76192006-07-23T17:22:18Z2007-01-30T15:32:05Zjau pasiekiau pika ir riedu i pakalne kelione eina i gala niekas neberisa manes ir manes tos, kitos dvidesimta diena pasiekeme pasaulio krasta, vadinama Nordkappu, ruku apipilta, vejuota ir zmoniu aplipta. iki jo - kvapa uzimantys fjordai su juodu juodu...
jau pasiekiau pika ir riedu i pakalne
kelione eina i gala
niekas neberisa manes ir manes tos, kitos
dvidesimta diena pasiekeme pasaulio krasta, vadinama Nordkappu, ruku apipilta, vejuota ir zmoniu aplipta. iki jo - kvapa uzimantys fjordai su juodu juodu vandeniu, samanoti kalnai apniukusio dangaus fone, daugybe variantu dainos zodziu, dainos, kuria tik apciuopiau klavisuose ir niekaip negalejau pagauti jos koncepcijos, tuneliai, medziai, traukiniai ir autobusiukai, lietaus suorai ir lietaus nuojauta. ir vis laukimas. siaurejant medziu kalnuosde mazeja, nes vejas per didelis jiems augti, uolos spindi pilkuma, nezinia is kur trykstantys saltiniai nezinia kur dingsta, Ronja Ronja, dabar suprantu, kodel tu tokia gaivaliska buvai. nes cia sutirpsti erdvej, issisklaidai spalvose, ir jei nepamilsi sito rustaus grozio, jis tave parbloks ir susaldys.
Siauriausias Taskas pateisino savo pavadinima. kazkuris sirdies uzkaboriai buvo teisus, kai atstuminejo ta Taska vis tolyn laike, nenorejau i ji atvaziuoti kuo ilgiau. bet kazkada vis viena taip atsitiktu. nuo ten, per visa europa i pietus, per visa mane, per pora metu i praeiti man atsivere aiskumas ir pasipyle kalnu upes ir jos plove, plove tuos metus, plove, kokie jie buvo ir kokie galejo buti, plove mane ir ta, kuo tapau. siaures vejai issklaide rukus, maciau vandenyna nuo stacios uolos, maciau gintaro pilis, pastatytas ant vilties pastoliu, maciau visus visus, visus visus.
dabar esame Bodo. uz 46 minuciu eisime i traukini ir i pietu Norvegija, tuomet i Danija ir per apacia i namus. esa viskas eina parabolemis ir dabar kaip niekad aiskiai tai matau. ir dar supratau, kodel zmones sako, jog neturedamas vilties esi laisvas. tikra tiesa. ir suvokiau esme tos dainos. ir prasigiedrijus dangui vandenys smaragdiskai melsvi.
einu, atleisk uz abstrakcia zinute, susitikus papasakosiu daugiau.
milla,
Bodø, Norge
gavai zinutetag:blog.hardcore.lt,2006:/nustebimas//1113.75042006-07-11T22:21:30Z2007-01-30T15:32:05Zsveikas, drauge, saulei krentant pasiekeme jura, kuria tarpais norejosi isgerti, tiek vietos plauciuose ir po jais, tik keltu dumai uzimdavo nosi kaip respiratorius, kad vidun neprileisciau nuodu ir nemirciau skausmuose. zinute trumpa, nes pastininkas jau beldzia i duris ir reikalauja...
sveikas, drauge,
saulei krentant pasiekeme jura, kuria tarpais norejosi isgerti, tiek vietos plauciuose ir po jais, tik keltu dumai uzimdavo nosi kaip respiratorius, kad vidun neprileisciau nuodu ir nemirciau skausmuose. zinute trumpa, nes pastininkas jau beldzia i duris ir reikalauja issiusti, nes virsvalandziu esa nedirbs. miestas stebuklingas, su kartuviu (?) kabliais pastogese ir asociaciju kalnais, o dabar isis pabus vietoj pasto zenklo.
stengsiuos rasyt kiek galedama. iki.
milla
Tallinn, Estonia
KALNAItag:blog.hardcore.lt,2006:/nustebimas//1113.69552006-01-29T08:00:28Z2007-01-30T15:32:05Z...vercia verkti, narkotikai - sypsotis. realybe vercia buti nerealia. pasitikrinkite pasto dezutes....
...vercia verkti,
narkotikai - sypsotis.
realybe vercia buti nerealia.
pasitikrinkite pasto dezutes.
nemėgstu blogo be pavadinimotag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.67912005-12-27T21:51:43Z2007-01-30T15:32:05Zman atrodo, išmestas į beribes euforijos aukštumas turi didžiulę potenciją nukristi į Juodąsias Nevilties Skyles. štai vaikučiai bėga prie Senelio Šalčio su šypsenomis veide pasakyti eilėraščio ir gauti saldainio, bet iš tiesų taip nėra, vaikučiai bėga į maksimą, ten bebarzdis...
man atrodo, išmestas į beribes euforijos aukštumas turi didžiulę potenciją nukristi į Juodąsias Nevilties Skyles.
štai vaikučiai bėga prie Senelio Šalčio su šypsenomis veide pasakyti eilėraščio ir gauti saldainio, bet iš tiesų taip nėra, vaikučiai bėga į maksimą, ten bebarzdis juodbruvas valdininkiškos išvaizdos raudonchalatis vyras kelia dangun maišus ir rėkia "mes jum padovanosim 50000000*n litų".
štai nuostabios dienos, kai šaltukas spaudžia taip, kad išspaudžia gėrį iš manęs, ir kai taip nuostabiai sninga, kupinos muzikos, saldainių ir draugų, bet, paėmusi juodus dažus, viską uždažau ir piešiu nevykusią reprodukciją iš vienatvės, televizoriaus ir tuščios galvos.
štai rašau aš šį blogą ir man taip nepatinka, kaip jį rašau... norėčiau "rašyti taip, kaip kiti dainuoja", bet išeina tik pasipūteliški ir šaiti išvedžiojimai, kurie niekam nerūpi, o man nesuteikia jokio pasitenkinimo. pirma pastraipa per daug pretenzinga, antra per daug lėkšta, o pirmasis sakinys - poetiniais silogizmais bandymas pakelti į literatūrines aukštumas vienos ir apibendrintų, bet aiškumo nenešančių minčių.
...tikriausiai Raskolnikovas jautėsi dar bjauriau.o gal ir ne. nes jo sieloje bent matėsi aiškūs trūkių kontūrai, o aš tejaučiu tik, kad nėra vientisumo arba jis gaivališkas ir todėl laikinas, pastoviai knaibomas abejonės dėl teisingo ar neteisingo veiklos, elgesio, jausmo pasirinkimo, bet nežinau, kurias vietas reikėtų klijuoti, kad ta dėlionė išsilaikytų vientisa ilgiau nei pusantro mėnesio.
nes iš naujo ir iš naujo ją klijuoti kainuoja tiek daug jėgų.o kad atitraukčiau momentą, kai jau neišvengiamai reikia klijuoti, liurlinu vyną, vis tikėdamasi, kad apsvaigimo būsena atneš atsakymų, kaip kad būdavo anksčiau. bet galiausiai tai tampa savęs baudimu, kankinimu, sekinimu, prievartavimu, nes in the end nukankinimas yra lengvesnis, nei savęs klijavimas.
koks bjaurus blogas.kokia bjauri aš.
tikrai pavargau. nežinau, kas tikra, nežinau, ar aš teisi.nieko nebežinau.
this is how do they looktag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.67182005-12-11T21:42:51Z2007-01-30T15:32:05Zruošiantis anglų kalbos rytdienos darbui netyčia aptikau tokį. įdomu, kad 56% ieškomi už seksualinius nusikaltimus. šie gražių spalvų raidytėm užvadinti ieškomieji jau linksniuoti visuose filmuose. klausimas - kodėl dauguma ispanai? dar vienas puslapis - vėlgi įkvėpiantis spinduliuojantis aukso logo, reklamos,...
tokį.
įdomu, kad 56% ieškomi už seksualinius nusikaltimus.
šie gražių spalvų raidytėm užvadinti ieškomieji jau linksniuoti visuose filmuose. klausimas - kodėl dauguma ispanai?
dar vienas puslapis - vėlgi įkvėpiantis spinduliuojantis aukso logo, reklamos, žaidimo principu padarytas paieškos laukelis.norintys prie arbatos gali paskaityti istorijų ir "tapti klubo nariais". kodėl? nes "it's free, and it's easy".entertain yourselves!
labos jums nakties.]]>
žiupsnelis salsvų prisiminimųtag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.65732005-11-18T22:26:28Z2007-01-30T15:32:05Zšiandien eidama per bepradedančią įšalti žemę prisiminiau, kaip tokia žeme jodavau mišku iki Belmonto maniežo, o arklio kanopos mušė raminantį ritmą. mano arklys buvo nepakaustytas, tad visą laiką bijojau, kad ims slydinėti, bet to niekada neatsitiko. kaip lygiai niekad nebūdavo...
šiandien eidama per bepradedančią įšalti žemę prisiminiau, kaip tokia žeme jodavau mišku iki Belmonto maniežo, o arklio kanopos mušė raminantį ritmą. mano arklys buvo nepakaustytas, tad visą laiką bijojau, kad ims slydinėti, bet to niekada neatsitiko. kaip lygiai niekad nebūdavo taip, kad jis džiaugtųsi, mane numetęs, nes kai nukritusi vėl užsėsdavau, jo žingsnis nebebūdavo toks spartus ir jis susirengdavo, lyg jaustųsi kaltas.
kai tik pradėjom bendrauti, jis vaidino pasipūtusį ir aikštingą, o kai valydavau jį, staigiai atmesdavo galvą į šoną ir mėgindavo įkąsti. bet kai pamatė, kad tas žmogus nepliaukšteli jam per nosį, nešaukia, o tik nustoja akimirką šukuoti jo tamsiai bėrą kailį ir kaltai ir liūdnai pasižiūri, suglumdavo. vėliau, pamatęs besiartinančią balnu ir kamanom nešiną, pasitraukdavo nuo gardo durų, kad galėčiau įeiti.
po treniruotės leisdavau jam pabėgiot skačkom po mišką, atveržusi balną ir lėkdavom kartu it ragana su savo žirgu, tik vėjas neplaikstė mano plaukų. o sugrįžę į gardą nusibalnoti kvėpuodavom vienu ritmu, atsirėmę į kits kitą, o paskui atnešdavau jam gniutulą šieno. jo vardas buvo Vikontas, bet vadindavau jį Mačiu, nes Matis man skambėdavo šilčiau. ir ilgainiui ėmė atsiliepti taip šaukiamas ir noriai gardžiavosi siūloma duona.
o snaigės vis krito ir krito. kai miške pripustydavo sniego iki kelių, jodavom laike, nes jiems būdavo smagiau, nei tvankiam manieže, o ir bėgdavo grakščiai ir lengvai kilnodami kojas. pamenu, buvo labai šalta žiema, spaudė apie -10 šalčio, bet jodavau su liemene ir vilnoniu megstuku ir nejusdavau šalčio. tik paskui jį reikėdavo apgaubti gūnia (mes ją vadindavom "poponu"), nes sukaitę šonai garuodavo ir žirgas galėjo peršalti.
paskui aš išėjau. dar vėliau jį pardavė.
o rytoj einu laikyti vairavimo praktinio egzamino.
labanakt
kelionėstag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.65322005-11-13T19:15:57Z2007-01-30T15:32:05Zušaušo jau trečius metus nevienodai intensyviai mano lankomas Vilnius City Jazz (anuomet jis vadinosi Vilnius Mama Jazz )anksčiau buvo kažkodėl jaukesnis ir svetingesnis, nei šiemet. gal tikrai jazzo renginiai tampa terpe, tituluojama "tvarkingų (turtingų) piliečiu susitikimo vieta"? laimei, šis dar...
Vilnius City Jazz (anuomet jis vadinosi Vilnius Mama Jazz )anksčiau buvo kažkodėl jaukesnis ir svetingesnis, nei šiemet. gal tikrai jazzo renginiai tampa terpe, tituluojama "tvarkingų (turtingų) piliečiu susitikimo vieta"? laimei, šis dar ne toks elitinis, kaip Vilnius jazz ar Kaunas jazz ir suteikia studenčiokam galimybę paklausyti puikios muzikos už humanišką dešimties litų kainą. nors ką aš čia - ir į tuos grandus jaunystėj patekdavom nemokamai, atsipirkę pastypsojimu šaltu oru prie kokių Kongresų rūmų ar gražiai nusišypsoję šalutinių durų sargui. šeštadienį Rusų dramteatry, vidun patekę vėlgi ne be draugų pagalbos (ačiū!), klausėmės dviejų kontrastingų džiazistų.
pirmi - visiškai pakvaišę Johnny La Marama. skambant pirmiem akordam pamaniau - o, čia bus gražu, kažkas tarp čilli peperių, šiek tiek neaiškių roko prieskonių..bet po kiek laiko gardžiai valgoma melodija išsiklaipė, bosas pradėjo tampytis šen bei ten, o būgnai ėmė šokčioti kas taktą vis skirtingu ritmu. ir, kaip sako senoliai, "pašlo pojechala".maždaug po 2,5 kompozicijų supratau, kad į juos kaip į rimtą muziką žiūrėti nėra ko, tad baigiau, ir tik tada pajutau, kokie jie vis dėlto žavingi. po pirmo gabalo, kiek panašiai į nerašytą taisyklę pasisveikinti su klausytojais, jie ėmė vienu metu kiekvienas kalbėti - gitaristas suomiškai, bosistas angliškai, būgnininko nebeperpratau. pusę minutės salė buvo nuščiuvus, nes tas bumbėjimas skambėjo kaip mikrofonų tikrinimas, bet paskui pasigirdo juokas, kai klausytojams pagaliau "daėjo". vieną itin ekspresyvų ir trankų kūrinį lydėjo paaiškinimas:" this was our drummer's Star Wars. The composition was called "holy shit, it's an asteroid".the next piece is called The society of flying vedetables", kas visiškai įmetė į jų žaidimo prasmėm ir garsais nuotaiką.
pertrauka. indukas karšto vyno su citrina ir juoko pliūpsniai. nuaidėjus trečiam skambučiui, per daug nesiskubindamos (mat vedėjas pareiškė "o dabar - dvidešimties džiazinių minučių pertrauka.kitaip sakant, oficialiai 20min. o kaip jau gausis, pamatysim") grįžom į salę skambant įžanginiam šaukinukui ir radom savo vietas užimtas. pasipiktinusi ir susikūprinusi sužingsniavau pareikšti pretenzijų, o manęs paklausė:"o jūs su bilietais?" aišku! "o mes su akreditacijom". čia toks popieriukas, kurį gauna žurnalistai, fotografai, šiuo atveju - festivalio dalyviai ar šiaip turintys naudingų pažinčių, suteikiantis jiem galimybę visur eiti nemokamai, bet ne užiminėti svetimas vietas. noras kovoti už teisybę atėjo tik po pradinio šoko, bet buvo jau per vėlu, mat vedėjas jau liaupsino atlikėją, tad dėjau ir atsisėdom po pat scena ant grindų. o čia išėjo ji ir salė prisipildė saldžių karibiškų garsų ir ugningo šokio ritmikos, o mano galva - ilgesingų minčių apie šiltą vakarą prie jūros, laužo ir palmių ir apie nežinomą kraštą, kur nėra reikalo per daug galvoti, užtenka tik jausti ir gyventi. be praeities ir ateities, kur išsiskyrimo kaip ir meilės jausmai palydimi šviesiom spalvom ir tokia pat muzika, ir kur išgirdę mėgiamą dainą žmonės elgiasi dvejopai - ima dainuoti kartu arba verkia. toks vaizdinys ir kūne cirkuliuojanti muzika paslaptingai išnešė į juodą naktį, už savęs palikdama jų rankų mostus "goodbye", žmonių grūstis prie rūbinių, paklydusią vyno taurę, kuri rado prieglobstį mano kuprinėj ir viską, kas tuomet vyko aplinkui, nes tegalėjau tik niūniuoti ir šokti, eidama gatve.
sugrįžus dar sunkiai begalėjau surišti priežastį su pasėkme, tad nepatekau nei į jam session, nei į Kauną, nei į funką.
taigi tiek mano kelionių svetur, į abstrakcijos pasaulį, iš kurio parsinešiau tik kuklias La Marama atplaišėles kompakto pavidalu (na neištvėriau aš, neištvėriau.žinau, kad paskui ilgą laiką gyvensiu be cento, bet ką gi man daryti?) ir daug daug šilumos ir Karibų.
labanakt]]>
tas aktualusistag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.64362005-10-30T22:05:28Z2007-01-30T15:32:05Z00.07 ak brangieji, diena, paženklinta daugybės nežinių. Ir jų išaiškinimo. draugė Monika išėjo su nauja bičiule. Labai džiaugiuosi, kad esi tokia puiki. Meile. ką begaliu daugiau pasakyti? tik tiek, kad išgėrus butelį alaus droviuosi pas Tave eiti. intriguojanti persona -...
00.07
ak brangieji,
diena, paženklinta daugybės nežinių. Ir jų išaiškinimo.
draugė Monika išėjo su nauja bičiule. Labai džiaugiuosi, kad esi tokia puiki.
Meile. ką begaliu daugiau pasakyti? tik tiek, kad išgėrus butelį alaus droviuosi pas Tave eiti.
intriguojanti persona - Merė. Tikiuosi kada pakalbėti.
dar viena intriguojanti, bet, deja (?), kelianti prieštaringus jausmus - frau.
paroda, jūs visi, arbata, arbata, pokalbiai. ačiū.
net už "pochui" čelę ir "nezjb" styginių kvartetą. tai neblogai, bet, matyt, šiuo klausimu niekad nesutarsim. Stengsiuosi.
o kolkas labanakt. Kada gal likimas dar suves.
00.17
išsunktatag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.60942005-09-15T17:06:37Z2007-01-30T15:32:05Zgal, kad keičiasi oras, o gal kad keičiasi kas kita jaučiuosi visiškai bejėgė. antradienis: susierzinusi ir nuoširdžiai gailėdama instrumento, vežto didžiausiuose kamščiuose, atlekiu į univerą. instrumentą priglaudžia raktininkė, bet "paskutinį kartą, nes valdžia neleidžia".kodėl?. ką darysiu? 08.30 paskaita (sociologija. kuo...
antradienis: susierzinusi ir nuoširdžiai gailėdama instrumento, vežto didžiausiuose kamščiuose, atlekiu į univerą. instrumentą priglaudžia raktininkė, bet "paskutinį kartą, nes valdžia neleidžia".kodėl?. ką darysiu? 08.30 paskaita (sociologija. kuo toliau, tuo labiau nusiviliu šitu sausu teoriniu ir kiek snobišku mokslu, kuris rodosi toks netikras, kaip kad teiginys, kad jauti drugelio, prismeigto prie lapo, skausmą, apžiūrinėdamas jį per stiklą. skrajutės "afrikoje reikalingi savanoriai" vis labiau kirbina širdį), langas, paskaita (politologija: dėstytoja valdo. tokia vyriško balso ir vyriškos elgsenos pagyvenusi moteriškė, kuri gali sutrint į šipulius, bet todėl ir žavi), tada bėgom pas gydytoją, pusvalandį vėluoju, dar pusvalandį drebu laukiamajame, tada dar padrebu apžiūrima ir atsisveikindama. toliau linkstančiom kojom atgal į univerą, tada į muzikos mokyklą. 17.50 solfas, 18.35 harmonija, 19.30 čelė, 20.30 laisva, nuvargus ir liūdna, nes reikia namo, o ten dar pačiai darytis valgį, pačiai praustis ir pačiai save pasibučiuot prieš miegą. nors nė velnio nesibučiavau, o sprendžiau šahmatų uždavinius.
trečiadienis: visą naktį vėl prasivarčiau, nes vėl laukiau, pramiegojau civilizacijų istoriją, atsikėliau, iššveičiau butą, nukeliavau pas tėvą, pasiėmiau darbo ir arbūzą, karštam ir sausakimšam autobuse keliavau atgal, o piktas plikas vaikinas už manęs vis kartojo "ė, pasislynkic toliau", kaskart vis rūsčiau.paskaičius knygą, suskatau keliauti pažiūrėti užkariautojų, bet kaip užkariautojai jie atrodė visai nesididžiuoją (rupūs miltai, gerai būtų, jei pirma kukliai ištartumėt "ei, chebra, mes vėl laimėjom", o tada svarstytumėt, kas buvo negerai, o ne iškart viens kitam į gerkles), tad pergalės arbūzą prie knygos sušveičiau pati. tada žinutės, visiškai nerealus filmas, beviltiški bet gražūs postai, beviltiški, garsūs ir liūdni klyksmai ir didelės parkės, darkart postai, tada išjungiam šviesą ir viskas.
ketvirtadienis:naktis tradiciškai prasivartyta blogai miegant, 07.15 keliuos, 07.25 parinuos, kad nespėsiu, 07.32 kramsnodama sumuštinį lekiu į liftą, į stotelę ir į dar vieną dieną. tada trys valandos fizikos, pusantros valandos matematikos, 0 valandų aiškumo ir gyvenimo užtikrinto prasmingumo. keletas nusivylimų: komercinis filmų festivalis, kuris nevyksta jaukiojoj Lietuvoj, suvalgytam bomžpakete aptikti lašiniai (iš serijos "ką darytų veganas, sėdėdamas odiniam mašinos salone?". juokinga),telefonu sužinojau, kad vistik aš sveika, pasakiau "o, jėga, ačiū",paskui 3 valandų miegas vietoj suplanuotos vienos, dar nusivylimo, bet ir džiaugsmo, tada padėjau motinai išsinešti daiktus (susipyko su sugyventiniu, susirinko daiktus ir atsikraustė atgal čia. nudžiugau. susitaikė. blet. dar sugyventinis pasakė "irma, važiuojam pažiūrėsim į rimi", mat prie pat namų vietoj šunų vedžiojimo laukų išmūrijo naują. dar labiau blet), parsitempiau atgal namo, įdribau į kėdę ir viską išliejau čia.
reziume: visiškai išvargau, o prasmės 0.]]>
niam niam :)tag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.60392005-09-07T19:09:41Z2007-01-30T15:32:05Zkai laisvadienis, miegas iki dešimt, kai čele atkuriu Šopeną, morkų - agurkų - obuolių salotos su Dieviškuoju Padažu, ryžiai su prieskoniais ir kepinti kalafijorai + įdomus skaitalas (gaila nėra su kuom pasidalinti, nes gavos tikrai gardžiai :) ) ir dar...
kai laisvadienis,
miegas iki dešimt,
kai čele atkuriu Šopeną,
morkų - agurkų - obuolių salotos su Dieviškuoju Padažu, ryžiai su prieskoniais ir kepinti kalafijorai + įdomus skaitalas (gaila nėra su kuom pasidalinti, nes gavos tikrai gardžiai :) )
ir dar dar dar skaitalo prieš miegą. niam niam niam!
labanakt
home educationtag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.60092005-09-04T11:12:17Z2007-01-30T15:32:05Zviešėdama nidos palėpėj ir kentėdama nedidelį nuobodulio priepuolį, sukeltą lietingo oro, ėmiausi šviestis ten sukrautais senais laikraščiais. vienas toks - mistinis "Mikė", vaikų laikraštukas, apie kurį niekad negirdėjau iki šiol. baisiausiai pralinksmino "apklausėlė", kurioj vaikučiai buvo klausiami.. kai laike taip...
kai laike taip karšta, visi suaugusieji tik ir šneka apie alų.bla bla bla, tačiau mikei vistiek parūpo, tai jis nulėkė pas vaikus paklausti - kas tas alus ir kodėl suaugusieji visą laiką jo taip nori?
Deimantė Vitkutė, 8 metų:"alus yra alkoholinis gėrimas, skirtas suaugusiems žmonėms. nežinau, kodėl jie jį geria. vaikams negalima, nes gali pasidaryti bloga ir jie gali apsivemti. suaugę dažnai jo prisigėrę vemia. bet jie vis tiek nori alaus ir jį geria. aš gersiu, kai užaugsiu, kai man bus penkiolika metų, kad būtų linksmiau. iki penkiolikos metų būna linksma ir be alaus, bet paskui jau reikia pradėti gerti."
paskui sugalvojau, kad ši mėlynų plaukų peruku pasidabinus mergutė yra mūsų kartos, o gal (neduodie) ir ateities kartų archetipas. ir pasibaisėjau.]]>
apie santykįtag:blog.hardcore.lt,2005:/nustebimas//1113.60062005-09-04T00:04:44Z2007-01-30T15:32:05Z" Šiuolaikinis žmogus neturi tokio poreikio. kai jį ima kamuoti visatos paslaptys, jis gilinasi į fiziką, o ne į Heziodo hegzametrus. bet svarbiausia yra ne pasenusios formos, o šių formų anachronizmas. svarbiausia ne tai, kad šitos ugnies ir vandens dvasios...
Šiuolaikinis žmogus neturi tokio poreikio. kai jį ima kamuoti visatos paslaptys, jis gilinasi į fiziką, o ne į Heziodo hegzametrus.
bet svarbiausia yra ne pasenusios formos, o šių formų anachronizmas. svarbiausia ne tai, kad šitos ugnies ir vandens dvasios vėl neaiškiai supainioja tuos dalykus, kuriuos yra aiškiausiai išpainiojęs mokslas. svarbiausia, kad šitas žanras prieštarauja šiuolaikinio meno dvasiai, jo esmei, jo paskatoms.
šita kosmogonija buvo natūrali senojoje žemėje, apgyvendintoje taip retai, kad žmogus dar neužgoždavo gamtos. po ją klaidžiojo mamutai, dar buvo gyvi prisiminimai apie dinozaurus ir drakonus. gamta taip ryškiai krito žmogui į akis ir taip plėšriai ir juntamai kibo jam į sprandą, galimas daiktas, tada iš tiesų visur buvo pilna dievų. tai patys pirmieji žmonijos metraščio puslapiai, jie tada dar tik buvo rašomi.
šis senovinis pasaulis baigėsi Romoje nuo gyventojų pertekliaus.
romoje vyko skolintų dievų ir nukariautų tautų grūstis, stumdymasis vyko dviejuose aukštuose, žemėje ir danguje, kiaulystė, suveržta dvigubu mazgu ir apraizgyta susuktomis žarnomis. dakai, herulai, skitai, sarmatai, hiperborėjai, sunkūs tekiniai be stipinų, riebalais užplaukusios akys, sodomija, dvigubi paliaukiai, žuvys, šeriamos mokytais vergais, beraščiai imperatoriai.<...>
ir štai <...>atėjo tasai lengvas ir spindintis, pabrėžtinai žmogiškas provincialas iš Galilėjo, ir nuo tos akimirkos tautos ir dievai baigėsi, ir prasidėjo žmogus, žmogus dailidė, žmogus artojas, žmogus piemuo avių bandoje, leidžiantis saulei, žmogus nėmaž neskambantis išdidžiai, žmogus, kilniai išnešiotas po visas motinų lopšines ir po visas pasaulio galerijas."
ir vėl vienas iš rašytojo personažų pirma papiktino, o paskui užparino galvoti, kiek tame yra tiesos.žinant, kokiame laikotarpy jis rašė, nestebina žmogaus kaip visa ko iniciatoriaus ir valdovo idėja, bet kažin, ar esu linkusi sutikti. prisimenu pokalbius pirma su Brangiaja drauge po katastrofų Azijoj per šias Kalėdas, kur aršiai nepritariau žmogaus - vargšės aukos ir gamtos išlaikytinio idėja aka "it was written" ir kitus pokalbius su kitu prietelium, kur per daug pasipūteliška atrodė teigti,kad žmogus kiečiausiasis. keliavimas laiku žmogui suteikė galimybes kurti ir tobulinti SAVO būties salygas čia, bet ne užsimoti per daug ir varžyti tas salygas SUTEIKIANTĮ, kas paskui nepavydėtinai atsirūgsta ir kas suteikia neišvengiamų sąsajų su "kažkuo", kas "baudžia". ar ne? o gal nėra tai susiję? gal, kaip d.g.Pasternakas teigia, kas valdovų dinastijos keičiasi ir kad dabar esame kuklūs (kaip piemenys ar artojai), bet galingi, nes mūsų daug ir esame apsidergę kaip reikalas?iš to vėlgi eina mintys, prieštaraujančios ateizmui ir gnosticizmui, arba chtoniniam mąstymui, žiūrint ką pasirinksi. asmeniškai aš stengiuosi rasti vidurio tašką tarp abiejų teorijų, labiau lenkdama į pirmąją.
nors, kita vertus, šioj plotmėj nieko realiai neįrodysi, šiaip įdomu kartais pamąstyti ir išgirsti, ką mąsto kiti. ]]>