milla

sako, kad Tadžmahalo statytojams išdūrė akis ir nukirto rankas, kad jie nepakartotų kūrinio.
o man įdavė molį ir kaltukus.
nes žino, kad nesukursiu jo.
tik mažą piramidę, prie kurios miegu, o saulės ciferblatas nudegina man plaukus.

tu taip lengvai pamiršti.

o aš susidėsiu vakarus ir naktis, kvaitulį ir ilgesį, pasaulį ir rūsį, savo muziką, susirinksiu visa į krepšį, papuošiu alyvom ir vanile ir imsiu kopti kopti, laiptukas po laiptuko
link aukuro.
sūrios ašaros tekės mano rankom, o spinduliai laušis iš akių ir švies mano kelią.

aš matau latakus tekant laiptais žemyn, nepakenčiamai dvokia ir saulė atima iš jų raudonį ir palieka rudą žemę, kuri sukepa ir subyra nuo vėjo.
dar nesupratai?

ten viršuj vulkaninio stiklo peiliu atveria krūtinę ir išima širdį, dar plakančią.
aukoja dievams.

mano alyvos sušlapo
ir nuraudo.
baltos alyvos.

o žinai, visai neskauda. nes turiu raktus nuo pragaro.
visiškai nebeskauda.