« paskubom | Main | Бесконечность »

mėnuogrąža

gerą vakarą, brangus Drauge,
nespėjau tau parašyti paskutinę Liepos žydėjimo dieną, jau kelios minutės Rugiapjūtės. grįžau prieš šešias valandas, nusiploviau kelio dulkes, bet kelio nuosėdos nenusigremžė, kaip kad bijojau. malonu vėl tau rašyti, aplink švelniai skalba Gustavo Mahlerio pirmoji simfonija D-dur. žinai, Mahlerio gyvenimas persunktas tragiškom gaidom. jo dukrytė mirė labai jauna, o pats jis kentė aštresnę kritiką už savą žydišką kilmę, ir tai skamba jo muzikoje, ypatingai temos vedime į kulminaciją ir crescendo dalyse. tos pat simfonijos trečioje dalyje tai ypatingai aišku. kūryba nesiekia atskleisti konkrečių išgyvenimų, ji tik išgrynintas jų palikimas sieloje. niekuomet nemokėjau taikliai parinkti žodžių, su garsais lengviau, net lengviau rašytiniu žodžiu, todėl kalbėti man visuomet nejauku. taigi gal aš geriau nutylu, o vėliau iš to atsiranda daina ar piešinys. gaila tik, kad lieka jis su manim, todėl toji bežodė tuštuma griaužia ir taip netvarias bendravimo sijas.
trys savaitės iš tikrųjų pralėkė neįtikėtinai greitai. grįžus namo savo balso aidas skambėjo neįprastai, o kambariukas atrodė sumažėjęs, tatai ženklino daug praėjusio laiko fizine prasme. pakeliuj iš traukinių stoties mačiau naujų priešinių ant sienos prie Žaliojo tilto, išraustus Ozo kalnus.kaip ten bebūtų, vilnius iš tiesų gražus miestas, ir kvepia jis gardžiai, ir visi keliai veda į jį, kur bebūčiau. po Pasaulio krašto ir Bodo keliavome į Trondheimą ir Oslą, ten pamilau Edvardą Munchą ir jo stebuklingus darbus, Vigelando skulptūrų parką, kur akmeniu makabriškais vaizdais sukurtas gyvenimo ciklas nuo gimino iki mirties. o pagrindiniame auksčiausiame obeliske matyti, kaip kūnų dalys persipindamos lipa viena per kitą aukštyn, apačioj palikusios jau mirusius, aukščiau ir aukščiau, ir tik vienas rankomis tiesiasi kito link, kad pritrauktų prie savęs ir pagelbėtų.
vėliau nušveistas Bergenas su dar saujele Muncho darbų nacionalinėje galerijoje, jis gražus, bet iš viršaus, nuo kalno, nes būnant jame atrodo, kad esi tvarkingoje žaidimų aikštelėje, kur nevalia liest žaislų, o tik žiūrėti. tada Kopenhaga, didelė ir nemaloni, kažkokia gliti ir smirdinti, kaip vanduo jos centre. ten jauku naktį, jauki Kristiania ir gyvenamųjų namų kiemeliai.
išsvajotos jūros važiavome ieškoti į Ejsbergą. ir radome žuvų atliekom dvokiantį miestelį. cha cha, čia paplūdimy pilna nudvėsusių krabų, dėl potvynių ir atoslūgių ar dėl užterštumo, nežinia, bet įbridus kiek aukščiau kauliukų jau nebematyti pėdų. brrr, aptikau net sparną, kyšantį iš smėlio. tada jau viskas tiksliai be atokvėpio link namų - per mažus miestūkščius į Hamburgą, į Berlyną, ir ten laukinis traukinys į Varšuvą. baisiausiai juokinga, kai girti konduktoriai strypčioja prasisegę marškinius, nė vieno aiškinimas, kuris vagonas kur važiuoja, nesutampa su kito, o galiausiai įvirsta baisi muskuluota konduktorė su tokio dydžio ego, kaip gigantiškas šinjonų kalnas ant galvos, ir skėsčiodama rankom išbliauna "vašy bilety". bet Lietuvą pasiekiame be ypatingų nuotykių, o toliau jau žinai, kur patekau.
taigi, maniau, kad neklausysiu muzikos grįžusi, bet štai Grygas skaidrina mano būties drumzles savo Solveigos daina. jau baigiu prirasti prie juodos nakties šioj platumoj. vakar lekiant tuo kuriozišku traukiniu ji pasirodė nuostabiai graži, žvaigždės, susegtos į ją, tyliai stebėjo mūsų dundančius žingsnius ir nė nekrustelėjo, kai traukinys, aštriai cypdamas stabdžiais, stodavo stotelėse. žmonės eidavo ir išeidavo, o mes vis važiavom, gilyn į skaidrią nakties taurę gaivinančio vasaros nektaro pasisemti. kaip gera, kad jo dar liko.

o dabar iš naujo pratinsiuosi prie nakties ir dienos kaitos ir kažkuo pasikeitusio laiko. pasikeitusio maš, nes mačiau ir kitokį, ten, šiaurėje. et, ir vėl abstrakcijos.. labos nakties, rašyk dažniau.

hold on, don't be scared, u'll never change what's been and gone, may your smile shine on, don't be scared, your destiny may keep you warm.

Milla, Vilnius
sweet home

Comments

poetishkai parashyta, grazhu.