ušaušo jau trečius metus nevienodai intensyviai mano lankomas Vilnius City Jazz (anuomet jis vadinosi Vilnius Mama Jazz )anksčiau buvo kažkodėl jaukesnis ir svetingesnis, nei šiemet. gal tikrai jazzo renginiai tampa terpe, tituluojama "tvarkingų (turtingų) piliečiu susitikimo vieta"? laimei, šis dar ne toks elitinis, kaip Vilnius jazz ar Kaunas jazz ir suteikia studenčiokam galimybę paklausyti puikios muzikos už humanišką dešimties litų kainą. nors ką aš čia - ir į tuos grandus jaunystėj patekdavom nemokamai, atsipirkę pastypsojimu šaltu oru prie kokių Kongresų rūmų ar gražiai nusišypsoję šalutinių durų sargui. šeštadienį Rusų dramteatry, vidun patekę vėlgi ne be draugų pagalbos (ačiū!), klausėmės dviejų kontrastingų džiazistų.
pirmi - visiškai pakvaišę Johnny La Marama. skambant pirmiem akordam pamaniau - o, čia bus gražu, kažkas tarp čilli peperių, šiek tiek neaiškių roko prieskonių..bet po kiek laiko gardžiai valgoma melodija išsiklaipė, bosas pradėjo tampytis šen bei ten, o būgnai ėmė šokčioti kas taktą vis skirtingu ritmu. ir, kaip sako senoliai, "pašlo pojechala".maždaug po 2,5 kompozicijų supratau, kad į juos kaip į rimtą muziką žiūrėti nėra ko, tad baigiau, ir tik tada pajutau, kokie jie vis dėlto žavingi. po pirmo gabalo, kiek panašiai į nerašytą taisyklę pasisveikinti su klausytojais, jie ėmė vienu metu kiekvienas kalbėti - gitaristas suomiškai, bosistas angliškai, būgnininko nebeperpratau. pusę minutės salė buvo nuščiuvus, nes tas bumbėjimas skambėjo kaip mikrofonų tikrinimas, bet paskui pasigirdo juokas, kai klausytojams pagaliau "daėjo". vieną itin ekspresyvų ir trankų kūrinį lydėjo paaiškinimas:" this was our drummer's Star Wars. The composition was called "holy shit, it's an asteroid".the next piece is called The society of flying vedetables", kas visiškai įmetė į jų žaidimo prasmėm ir garsais nuotaiką.
pertrauka. indukas karšto vyno su citrina ir juoko pliūpsniai. nuaidėjus trečiam skambučiui, per daug nesiskubindamos (mat vedėjas pareiškė "o dabar - dvidešimties džiazinių minučių pertrauka.kitaip sakant, oficialiai 20min. o kaip jau gausis, pamatysim") grįžom į salę skambant įžanginiam šaukinukui ir radom savo vietas užimtas. pasipiktinusi ir susikūprinusi sužingsniavau pareikšti pretenzijų, o manęs paklausė:"o jūs su bilietais?" aišku! "o mes su akreditacijom". čia toks popieriukas, kurį gauna žurnalistai, fotografai, šiuo atveju - festivalio dalyviai ar šiaip turintys naudingų pažinčių, suteikiantis jiem galimybę visur eiti nemokamai, bet ne užiminėti svetimas vietas. noras kovoti už teisybę atėjo tik po pradinio šoko, bet buvo jau per vėlu, mat vedėjas jau liaupsino atlikėją, tad dėjau ir atsisėdom po pat scena ant grindų. o čia išėjo ji ir salė prisipildė saldžių karibiškų garsų ir ugningo šokio ritmikos, o mano galva - ilgesingų minčių apie šiltą vakarą prie jūros, laužo ir palmių ir apie nežinomą kraštą, kur nėra reikalo per daug galvoti, užtenka tik jausti ir gyventi. be praeities ir ateities, kur išsiskyrimo kaip ir meilės jausmai palydimi šviesiom spalvom ir tokia pat muzika, ir kur išgirdę mėgiamą dainą žmonės elgiasi dvejopai - ima dainuoti kartu arba verkia. toks vaizdinys ir kūne cirkuliuojanti muzika paslaptingai išnešė į juodą naktį, už savęs palikdama jų rankų mostus "goodbye", žmonių grūstis prie rūbinių, paklydusią vyno taurę, kuri rado prieglobstį mano kuprinėj ir viską, kas tuomet vyko aplinkui, nes tegalėjau tik niūniuoti ir šokti, eidama gatve.
sugrįžus dar sunkiai begalėjau surišti priežastį su pasėkme, tad nepatekau nei į jam session, nei į Kauną, nei į funką.
taigi tiek mano kelionių svetur, į abstrakcijos pasaulį, iš kurio parsinešiau tik kuklias La Marama atplaišėles kompakto pavidalu (na neištvėriau aš, neištvėriau.žinau, kad paskui ilgą laiką gyvensiu be cento, bet ką gi man daryti?) ir daug daug šilumos ir Karibų.
labanakt