« ... | Main | ratu ir visados aplink »

apie meno paskirtį pagal mane.

ramų aš-ilsiuosi-ir-nenoriu-galvoti-apie-nieką stiliaus sėdėjimą prie PC ketvirtadienį sutrikdė informatoriaus žinia apie filmą, kurį susidomėjusi sužiūrėjau. maža to, kad toks TV žiūrėjimas paskutiniu metu visai išmestas iš dienotvarkės (juokinga - ji užkimšta parkėm ir parkėm dėl įvairių dalykų) ir filmas pats savaime buvo ĮVYKIS, dar ir gana neblogas įvykis, nes sugebėjo prisikapstyti iki 1)istorinių faktų interpretacijos mano galvoje ir 2)emocinės ir jautriausios kertės - muzikos ir 3)visuomet opaus man klausimo "kiek menas gali sietis su politika/reklama/propaganda ir t.t".
žmonės vis dėlto žmonės su savo dualumu ir meninė veikla ir atsidavimas kūrybai nebūtinai tolygu humanizmui, teisingumo jausmui ar "mylėk artimą savo" principui.ačiū Remarkui, apšvietusiam mane,dar penkiolikmetę pyplę, kad didžiai gerbiamas meno žinovas (vartotojas) gali vakaro prieblandoje kausytis klasikų ar žavėtis Rubensu, o kitą rytą keliauti mirties stovyklon, kad pagaminų dar kelias malkas krematoriumo laužui pakurti. teoriniai išvedžiojimai vienok neužslopina mano jausmo, kad su tais menininkais vis dėlto kažkas negerai, ir jie turėtų turėti kiek daugiau nei nuojautos lygio meno pajauta. visada maniau, kad kurdami, atlikdami meną jie perleidžia jį per subjektyvią savo asmenybės prizmę, susidariusią ne vien iš patirties, išsimokslinimo ar ko dar, bet ir iš talento, tai yra dieviškosios dovanos, įgalinančios kitokios metafizinės sudėties receptoriais čiulpti aplinkos ir palikimo signalus. čia ir slepiasi didysis paradoksas,kartais esantis priežastis to, jog vengiu įvairių "politiškai korektiško" meno apraiškų-jei kūrimo priežastis yra meno prigimtis ir metafiziškas atsispindėjimas nuo menininko sieloje esančio kažkokio (dievaži, tikrai nežinau, kokio) veidrodžio, ar teisinga, kad jis tampa priemone idėjų sklaidai, manipuliacijoms, propagandai, primityvių jausmų skatinimui? ar menas turi tarnauti egoistiniams tikslams, ar turi būti priemone, ar tikslu? tiesa, kad kaip priemonė menas labai įtaigus, greit sklindantis ir dažnai veiksmingesnis nei lozungai, bet ar tokia jo paskirtis? pritariu menui kaip subjektyviai saviraiškos priemonei, gal dar reprezentaciniam menui požiūriui išreikšti, bet dėl šito dar neįsitikinusi.labai pritariu menui, kuris neapeliuoja smulkmenas, neskatina užsiknisti kasdienybėje ir kūrinyje stebėti tai, ką galima pamatyti čia pat už kampo (kasdiena gali būti įvaizdis esminių dalykų, bet labai slidus ir dažnai galima tiesiog"perspausti" taip, kad nebesimato tos esmės), kuris nesvarsto, kas gerai, o kas blogai, o tik rodo ir palieka teisę pačiam susistatyti moralą, jei labai reikia. nedažnai tenka patirti tokį poveikį, kai pažiūrėjus spektaklį ar kokią parodą ir išėjus laukan supranti, kad pasaulis nebe toks ir gyvenimas nebe toks, koks buvo. bet labai dažnai susiraukiu, nes jaučiu kūrinio politinį ar kokį kitokį atspalvį. kas tada yra tikrasis menas?ką jis turi duoti?
štai tiek.nežinau, kuom tikėti, o pati atsakymo dar neturiu.

Comments

mano galva, menas yra perdaug isaukstintas pradedant nuo ivairiu instituciju iki tavo posto.
kiek galima galvot, kad menas/visuomene yra nesusije dalykai?
siuolaikinis, aukstasis ir ji kopijuojantis zemasis, 'nepriklausomas kol nepakviecia i paroda' menas tai yra lindimas i savo paties siknaskyle, siekiant islyst per burna, kad galima butu padaryt dvigubos burnos nuotrauka.
tai yra didzioji dauguma kureju kuria be kazkokio kad ir paprasto koncepto galvoj. jie is pradziu sukuria, o po pripaiso koncepta.
nesu kazkaip labai jau nusiteikes pries tai, bet kai taip daro didzioji dauguma tai kiekvienas apsilankymas SMC ar siaip paskaitymai internete supisa nuotaika.
aisku, yra tarkim geniju, tarkim novatoriu, bet 99% meno ir 99.9% siuolaikinio meno yra savies paties savireflekcija i save pati. menas atspindi visuomene? menas atspindi procesus? atleiskit, tam mes turim laikrascius ir karikaturas, kurios atspindi daug ryskiau ir geriau. [siuolaikinio meno atspindejimas yra dazniausiai antra-trecia-eilis, nes galu gale kada paskutini karta menas realiai piso per galva o ne tik priverte pagalvot 'hm, visai nieko gal', 'tikriausiai autorius yra visai simpatiskas'?

menas yra neatskiriamas nuo kiekvieno musu.
menas yra kiekvieno musu butinybe ir dalis.

visa siuolaikine meno sistema yra vienas didelis burbulas, sakantis 'yeah' Penisam Extra Large ar
'non-corporate soft drink' 0.33 uz 7 lt.
menininkai visada buvo ir yra geriausiu atveju marionietes [o siaip prostitutes], jei ir toliau pretenduos i kazkoki mistini oruma ir/ar atskira visuomenes klase.

p.s. cia kalba biski pasidomejimas, ir asmenine mano drauges is Prahos, mano draugo is rusijos ir mano paties patirtis dirbant SMC. konceptas, ideja dazniausiai svarbi tik lankstynuku ir plakatu gamintojam, nes tai suteikia jiems uzdarbio. dauguma meninkinku tiesiog 'ismoksta' kaip atskirt mena nuo visuomenes, mena nuo politikos, mena nuo saves, nes butent tada galima kurti bet koki mena [geriausiu atveju for fun], ir vystyt, bet kokius konceptus, nes jie nera menininko dalis, jie yra tik 'siai musu bendrai parodai SMC', ar siaip 'tinka cia prie parodos'. kuria netgi ne menininkas, o jo kazkoks bekunis visualsas, kuris ir yra atsakingas uz kurini, uz ideja. o menininkas savo ruoztu nekuria, o tik vaidina, kad kuria [kaip kad nemazai kad ir atvaziuojanciu pas mus grot 'pank-roko' grupiu]. bet juk uzvis svarbiausia kad 'visi yra menininkai, bet tik menininkai tai zino'! va taip va! jei nezino, tai ir ne menininkas reiskias..

p.s.s. o filmas visai geras, tik mano galva butu dar geriau, jei be dialogu nieko kito nebutu, nes visa kita skirta tik laiko uzpildymui, imho.
ir dar mano galva, reikia apibrezt kaip tu supranti zodi politika - nes politikos/meno santykis filme yra aiskus ir be niuansu [nes politika turi ta didziosios valdzios, vadu, sistemu prasme], o vat ne filmuose ir ne Seime politika igauna visai kitokia prasme.
kiekvienas mano maziausias pasirinkimas yra politika, kiekvienas mano maziausias pirstelejimas yra politika [ka jau kalbet apie mena], galbut butent todel man taip patiko vienoj vietoj ant sienos netoli Virpesio matytas mazas trafaretas:
THE ART IS ALWAYS POLITICAL

sekamdienio nakti per deze ta tema labai geras diskusas buvo. Va as pritariu ten issakytai minciai apie estetini fasizma.
kada kurinys neturi absoliuciai jokio atspirties tasko socialiniam gyvenime - man jis palieka tik graziu shikpuodziu ir ne daugiau.