ramų aš-ilsiuosi-ir-nenoriu-galvoti-apie-nieką stiliaus sėdėjimą prie PC ketvirtadienį sutrikdė informatoriaus žinia apie filmą, kurį susidomėjusi sužiūrėjau. maža to, kad toks TV žiūrėjimas paskutiniu metu visai išmestas iš dienotvarkės (juokinga - ji užkimšta parkėm ir parkėm dėl įvairių dalykų) ir filmas pats savaime buvo ĮVYKIS, dar ir gana neblogas įvykis, nes sugebėjo prisikapstyti iki 1)istorinių faktų interpretacijos mano galvoje ir 2)emocinės ir jautriausios kertės - muzikos ir 3)visuomet opaus man klausimo "kiek menas gali sietis su politika/reklama/propaganda ir t.t".
žmonės vis dėlto žmonės su savo dualumu ir meninė veikla ir atsidavimas kūrybai nebūtinai tolygu humanizmui, teisingumo jausmui ar "mylėk artimą savo" principui.ačiū Remarkui, apšvietusiam mane,dar penkiolikmetę pyplę, kad didžiai gerbiamas meno žinovas (vartotojas) gali vakaro prieblandoje kausytis klasikų ar žavėtis Rubensu, o kitą rytą keliauti mirties stovyklon, kad pagaminų dar kelias malkas krematoriumo laužui pakurti. teoriniai išvedžiojimai vienok neužslopina mano jausmo, kad su tais menininkais vis dėlto kažkas negerai, ir jie turėtų turėti kiek daugiau nei nuojautos lygio meno pajauta. visada maniau, kad kurdami, atlikdami meną jie perleidžia jį per subjektyvią savo asmenybės prizmę, susidariusią ne vien iš patirties, išsimokslinimo ar ko dar, bet ir iš talento, tai yra dieviškosios dovanos, įgalinančios kitokios metafizinės sudėties receptoriais čiulpti aplinkos ir palikimo signalus. čia ir slepiasi didysis paradoksas,kartais esantis priežastis to, jog vengiu įvairių "politiškai korektiško" meno apraiškų-jei kūrimo priežastis yra meno prigimtis ir metafiziškas atsispindėjimas nuo menininko sieloje esančio kažkokio (dievaži, tikrai nežinau, kokio) veidrodžio, ar teisinga, kad jis tampa priemone idėjų sklaidai, manipuliacijoms, propagandai, primityvių jausmų skatinimui? ar menas turi tarnauti egoistiniams tikslams, ar turi būti priemone, ar tikslu? tiesa, kad kaip priemonė menas labai įtaigus, greit sklindantis ir dažnai veiksmingesnis nei lozungai, bet ar tokia jo paskirtis? pritariu menui kaip subjektyviai saviraiškos priemonei, gal dar reprezentaciniam menui požiūriui išreikšti, bet dėl šito dar neįsitikinusi.labai pritariu menui, kuris neapeliuoja smulkmenas, neskatina užsiknisti kasdienybėje ir kūrinyje stebėti tai, ką galima pamatyti čia pat už kampo (kasdiena gali būti įvaizdis esminių dalykų, bet labai slidus ir dažnai galima tiesiog"perspausti" taip, kad nebesimato tos esmės), kuris nesvarsto, kas gerai, o kas blogai, o tik rodo ir palieka teisę pačiam susistatyti moralą, jei labai reikia. nedažnai tenka patirti tokį poveikį, kai pažiūrėjus spektaklį ar kokią parodą ir išėjus laukan supranti, kad pasaulis nebe toks ir gyvenimas nebe toks, koks buvo. bet labai dažnai susiraukiu, nes jaučiu kūrinio politinį ar kokį kitokį atspalvį. kas tada yra tikrasis menas?ką jis turi duoti?
štai tiek.nežinau, kuom tikėti, o pati atsakymo dar neturiu.