ninjutsu

Pozityvo, ‚gyvenimo susitvarkymo,‘ darbo terapijos, atsijungimo nuo žmonių ir telefonų savaitgalis baigiasi ne puikiu planu, išvadom, rezoliucijom, pakylėjimu ir prašviesėjimu, o Dystopia ‚Human=Garbage‘ klausymu.
...

Slaptažodžiai, pinkodai, renginių leidimo formos, ataskaitos, parašai. Muzikos perteklius, žmonių perteklius, bėgimas, mėtymasis, svaigalai. Bandymai susikurt ramybę, tylą, pastebėt detales. Viskas susimaišę į vieną bio-psicho-masę. Kapitalizmas ir šizofrenija. Kiber-techno-tinklinis autizmas.

Romantizuotos tikrovės paieškos, sentimentalūs susidūrimai su marginalizuotom erdvėm ir žmonėm. Planai, svajonės, siekiai šiandien kuriami, o rytoj užmirštami. Duona, žaidimai, pokalbiai ir pokalbiai ir pokalbiai. Svetimų problemų sprendimai. Savų nesprendimai.Ribų tarp jų nebuvimai.

Totalus išsiblaškymas. Reikia stengtis, kad total distraction nevirstų total destruction.
...

Šiek tiek į temą paskutinio meto skaitinių:

Semiocapital puts neuro-psychic energies to work, submitting them to mechanistic speed, compelling cognitive activity to follow the rhythm of networked productivity. As a result, the emotional sphere linked with cognition is stressed to its limit. Cyberspace overloads cybertime, because cyberspace is an unbounded sphere whose speed can accelerate without limits, while cybertime (the organic time of attention, memory, imagination) cannot be sped up beyond a certain point—or it cracks. And it actually is cracking, collapsing under the stress of hyper-productivity. An epidemic of panic and depression is now spreading throughout the circuits of the social brain.
[ Bifo Cognitarian Subjectivation ]

Any reaction to social injustice and a growing awareness of the need for social change is not something that people can initially arrive at by rational calculation. It’s not a matter of one day deciding that it makes more sense to aim towards, or, as is the case today, keep alive the notion of revolution. In instances such as these, as with most others, the emotional and the rational are working together, feeding-off each other. Even then it could be offered that emotion is, for many, a greater spur towards communication than the need to sit down and write a treatise on value, but I feel that there is, in the leftist milieus, a ‘subjective imbalance’ that tends towards the objective and the rational. This is in part caused by this milieus’ orientation towards a distant beyond (revolution).
[ H. Slater Evacuate the Leftist Bunker ]

„Jei rykliai būtų žmonės,“ – p. Keunerio paklausė maža šeimininkės mergaitė, – „ar jie geriau elgtųsi su smulkiomis žuvytėmis?“. „Be abejonės”, – atsakė jis. „Jei rykliai būtų žmonės, jie pastatytų mažoms žuvytėms didžiules dėžes vandenyne, kuriose būtų įvairiausio maisto, tiek daržovių, tiek gyvių. Jie pasirūpintų, kad tose dėžėse visada būtų pilna šviežio vandens ir apskritai užtikrintų įvairiausias sanitarines sąlygas.

Jeigu, tarkime, žuvytė susižeistų peleką, jai iš karto būtų uždėtas pleistras, kad rykliai neprarastų jos anksčiau numatyto laiko. Kad žuvytės netaptų melancholiškomis, ten kartais vyktų dideli vandens festivaliai, nes linksma žuvis yra skanesnė nei melancholiška.

Tose dėžėse, be abejo, būtų mokyklos, kuriose žuvytės išmoktų plaukioti ryklių žiaunose. Joms reikėtų išmokti, pavyzdžiui, geografijos, kad surastų didelius ryklius, kurie ramiai sau kažkur ilsisi. Svarbiausias mokymosi dalykas, aišku, būtų mažų žuvyčių moralinis išsilavinimas. Jas išmokytų, kad geriausias ir gražiausias dalykas pasaulyje būtų tada, kai žuvytės džiaugsmingai save paaukotų ir tikėtų rykliais žinodamos, kad rykliai pasirūpina jomis nuostabios ateities vardan.

Mažos žuvytės būtų išmokytos, kad ši ateitis ateis tik tuomet, kai jos išmoks paklusnumo. Žuvytėms reikėtų pasisaugoti visų žemų, materialistinių, egoistinių ir marksistinių polinkių. Jeigu kuri žuvytė staiga atrastų savyje tokį polinkį, kitų pareiga būtų nedelsiant apie tai pranešti rykliams.

Jei rykliai būtų žmonės, jie, be abejo, rengtų vieni prieš kitus karus, kad užgrobtų kitų ryklių dėžes ir kitas žuvytes. Karuose kariautų tos pačios mažos žuvytės. Jie įtikintų žuvytes, kad yra didžiulis skirtumas tarp jų ir kitiems rykliams priklausančių žuvyčių. Mažos žuvytės, kaip žinia, yra nebylios, tačiau jos tyli skirtingomis kalbomis ir dėl to negali vienos kitų suprasti. Kiekviena maža žuvytė, kuri per karą nužudys keletą kitų priešininko žuvyčių, tylinčių savąja kalba, bus apdovanota jūros žolių medaliu ir jai bus suteiktas didvyrės titulas.

Jei rykliai būtų žmonės, be abejonės, atsirastų ir menas. Būtų kuriami gražiausi paveikslai, kuriuose ryklio dantys būtų atvaizduoti nuostabiomis spalvomis, o jų žiaunos kaip gryniausi malonumų sodai, kuriuose norėtųsi išdykauti ir džiaugsmingai leisti laiką. Vandenyno dugne įrengti teatrai rodytų, kaip didvyriškos žuvytės entuziastingai plaukia į ryklių žiaunas, o muzika būtų tokia graži, kad žuvytės su visu orkestru pasileistų į ryklių žiaunas, užliūliuotos raminamų minčių.

Jei rykliai būtų žmonės, egzistuotų ir religija. Būtų skaitomi pamokslai, kad tikrasis gyvenimas prasideda tik tuomet, kai žuvytės atsiranda ryklių pilvuose.

Be to, jei rykliai būtų žmonės, dingtų visa žuvų lygybė. Kai kurioms jų būtų suteikti svarbūs biurai ir jos būtų pastatytos aukščiau kitų. Toms, kurios yra šiek tiek didesnės, netgi būtų leista valgyti mažesnes žuvytes. Rykliams tai būtų visiškai priimtina, nes jie patys dažniau gautų didesnius kąsnelius. Didesnės žuvytės, užimančios aukštesnes pareigas, pasirūpintų, kad būtų tvarka tarp mažų žuvyčių, jos taptų mokytojomis, karininkėmis, dėžių statybos inžinierėmis ir t.t.

Trumpai tariant, jei rykliai būtų žmonės, jie pirmą kartą į okeaną atneštų kultūrą.“

[Bertolt Brecht. Stories of Mr. Keuner.]