[…] Labai geidaučiau sužinoti, kas ir kada išrado tą lietuvį, apie kurį rašoma gausybėje knygų, apie kurį tolydžio šnekama – baisiausia, net intymioj draugėj, prie kavos puodelio ir taurelės. Kas išrado fatališkąją „žemdirbių tautą“? Tikrai žinau tik, kas nusišnekėjo, kad lietuvis mieste – tai emigrantas, kurio tikroji tėvynė – kaimas. O kas išrado „jausmą, o ne protą“ ir visas kitas klaikybes? [...]
Skaičiau ir girdėjau apie tuos neva lietuviškuosius bruožus, tačiau neaptikau jų savyje. Pradėjau su siaubu svarstyti, kas gi aš toks – gal švedas, gal zulusas, gal baltarusis?
Mano tėvas nei senelis nedirbo žemės – jie meistravo. Mano proseneliai irgi nedirbo žemės – jie dirbo dievus. Ar dėl to aš nebe lietuvis?
Niekas iš mano giminės nebuvo itin jausmingas, nedūsavo, žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, tačiau visi mėgo papostringauti – kuo bendresne tema, tuo geriau. Išeitų, jog tai buvo perdėm nelietuviška?
[...] Knygose rasdavau vis tą patį: arba belyčius metafizinius sliekus, arba žemdirbių tautą, jausmą be proto ir visus bejėgiškumo siaubus: santūrumą, nuolankumą, atsargumą. Nenorėjau patikėti, negalėjau sutikti, kad lietuvio dvasia yra kaip tik tokia. Knygų lietuvis išties buvo žemdirbys, pasyvus kaip pati žemė. Visos jo savybės buvo pernelyg jau panašios į dvasinę impotenciją.
Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis gyveno kaži kokį ikiintelektualinį gyvenimą, jis negebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau. Tarp eilučių galėjai įskaityti, kad mąstyti yra labai nelietuviška.
Ričardas Gavelis. Jauno žmogaus memuarai. 1991(2007)
Comments (2)
Šitas belytis, bedvasis ir nuolankus žemdirbys yra labai naujas kūrinys. Lietuvių literatūros klestėjimo metais(1926-1939), kai labai gabūs žmonės dėl politinių pažiūrų negalėjo gauti sotaus darbo tai ką galime aptikti socialiniame romane (man K. Boruta atrodo geras pavyzdys) neturi nieko bendro su nuolankiu sliekų rankiotoju. Jo, ir apskritai, klasikinės lietuviškos prozos, klestėjimo laikotarpiu popkultūros atstovai (K. Binkis, V.M. Putinas, J. Tysliava) bandė tą žemdirbišką kolektyvinę atmintį pakeisti, ir jiems buvo beveik pavykę. Užtenka atsiversti liberalų ir kairiųjų oficiozą "Lietuvos Žinias", redaguotą F. Bortkevičienės. "Gyvenimo būdo" straipsniai trimitavo apie neišvengiamą progresą, miestą kėlė virš kaimo, fantazavo apie Kauną su dešimtimis funikulierių ir panašiais dalykais. Tačiau tos tragedijos, kurios nuo 1939-1954 metų visiškai sulaužė visuomenės stuburą, į paviršių iškėlė tas visuomenines struktūras, kurios buvo fundamentalios ir išlieka net sunkiausiomis sąlygomis. Ir jei kaimo bendruomenė buvo fiziškai sunaikinta kolektyvizacijos metu, patriarchalinė šeima išliko. Ir 1949 metais, kada paskelbus amnestiją ir sukėlus stojimo į komjaunuolius ažiotažą dėl užtikrinamos socialinės padėties, tie prisitaikėliai nebuvo miestiečiai. tai buvo kaimo vidurinysis sluoksnis. Be to pridėkime, ir tai kad 200000 daugiausia miestelių ir miestų gyventojų žydų buvo sunaikinta lietuviams pasyviai žiūrint. Reikia pridėti ir popkultūros vaidmenį. Pasipriešinimo tarybinei santvarkai kultūros lyderiai - tokie kaip nesenai kojas pakratęs J. Marcinkevičius(arba kaip jį skambiai K. Boruta už bestuburiškimą pavadino - "Lietuviškos žemės mėšlas") skatino kaimo kolektyvinės patirties atmintį, nes ji atrodė priešinga baugiai realybėjė. Tai ir sukūrė mūsų kultūrinę istorinę atmintį. O ją visada galima pakeisti tiesiog pradedant tikėti kitais dalykais.
Posted by laurynas | March 8, 2011 4:32 PM
Posted on March 8, 2011 16:32
like'inu citatą.
Rašiau kažką daug, bet išsitrynė, ėt.
Na, imho, tas "lietuviškumas" atsirado daugmaž taip: koks naivus istorikas/visuomenės veikėjas/ect., esant vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, leptelėjo kokią nesąmonę, kažkas išgirdo, pasigavo, ėmė naudot, galiausiai viskas atsirado rimtose knygose, ir vilkosi tie sapnai ir marazmai iki dabar, kada žmonės pradėjo galvas krapštinėt, galvodami "tai kas tas lietuvis per daikc yr". Identiteto krizė tai jau pačiam įkaršty, vien M. K. knygos apie tautą, tautininkystę ir kitokius mandrus žodžius su šaknimi "-taut-" ką reiškia.
Mane tai dar labai domina, kaip šalia lietuvio-kaimiečio atsirado lietuvis-uolus katalikas. Kada būsiu sena nuobodi istorikė, ar šiaip laiko atsiras, gal brūkštelsiu kažką, nes ooo įdomu ten viskas kaip!
Beje, su Boruta buvo taip:
"Sveiks,lietuviškos žemės šūde!"-pasveikino Boruta, sutikęs ateitininkų poetą Brazdžionį.
Posted by Ugnė | March 8, 2011 7:17 PM
Posted on March 8, 2011 19:17