kthxbye

Nuslinko debesys ir aš vėl naktimis pro langą matau besileidžiančius ir kartais kylančius lėktuvus. Lėktuvai yra tarytum angelai lengvai it pūkeliai sklendžiantys viršum asfalto, korporacijų dangoraižių, dieną naktį niekur nedingstančių transporto kamščių, pramoninių rajonų, kur jų mirktelėjimą galima išvysti naftos plėvele padengtoje baloje.

Lėktuvai skrido ir skris. Kasmet vis daugiau. Bent vienu lėktuvu per valandą daugiau ir tai jau dau žadantis progresas.

Miestas be metro - ne miestas. Ne miestas be orouosto - gyvenimui netinkama vieta. Lėktuvai nors truputį leidžia pajausti kas yra miestas ir teikia vilčių, kad ir Vilnius tokiu taps. Deja, kažin ar aš to sulauksiu, todėl kas vakarą vėdindama kambarį žvelgiu į rūke skendinčius mini dangoraižius ir įsivaizduoju, kad čia tik prasideda miestas. Apmaudu, bet ir pasibagia.

Aš noriu į Niu Jorką. Niu Jorkas yra miestų miestas. Niu Jorkui neprilygstai nei Berlynas (dalijasi antrą vietą su Roterdamu), nei Maskvai, nei Tokijas ar Roterdamas. Aš noriu gyventi mieste, kur užtektų vietos gyventi bent du gyvenimus. Pageidautina, žinoma, trys ar dar daugiau. Tuo tarpu Vilniuje neįmanoma gyventi nė vieno. Netgi dalies savęs iškraustymas į internetą nė velnio nepadeda.

Bet lėktuvai leidosi ir leisis, kilo kris ir vėl leisis. Kiekvienas lėktuvas atskridęs į oro uostą atneš truputį vilties, o kiekvienas išskridęs bus laukiamas kol vėl parskris. O po to ir vėl išskris.

Šio vakaro playlistas: Fading Colours - I'm Scared Of... [download].