Rudeninė miniatiūra
Būna, sėdžiu vienui viena savo celėje viršutiniame, kaip mes vadiname, namų aukše apsupta šaltai į niekur spoksančių porcelianinių lėlių. Už lango merkia šaltas vėlyvo rudens lietus. Pajuodusios plikos obelų šakos siūbuoja vėjuje, joms pritaria tolumoje linguojantys gluosniai. Žemė visai purvina ir ruošiasi miegui. Rudenį, nuo jos dvelkia mirtimi, ypatingai kapinėse rodos, kad ims ir išlįs kirmėlių apgraužti numirėliai iš po purios žemės.
Tomis dienomis aš galvoju tik apie vieną - savo į užjūrį išplaukusį tėvelį. Išplaukė jis prieš trejus metus nedidele škuna į Pietų Ameriką. Nuo to laiko iš jo negavome jokios žinios. Aš tikiu, kad jis gyvas. Jis lanko mane sapnuose, sako, kad išsigelbėjo ir pateko į negyvenamą salą kaip Robinzonas Kruzas...
Staiga mano svajones nutraukia stuktelėjimas į langą. Pakėliau akis ir dar spėjau išvysti į langą atsitrenkusį ir krentantį žvirblelį. Ant lango liko kraujo žymė ir keli prilipę pūkai, kuriuos jau plauna lietus. Rausva srovelė nutysta žemyn ir greit išnyksta. Tikiuosi, paukštelis ilgai nesikankins ir prasmegs į purvyną po mano langu, o pavasarį jo vietoje sužydės našlaitėlių krūmas.