" /> ryto.kavos.magas: May 2006 Archives

« April 2006 | Main | October 2006 »

May 28, 2006

Nightcap saturday-ish

"Kas tau darosi? Tavo blog'ai darosi nesuprantami." (Žodžiai paimti iš užsimiegojusios atminties. Už iškraipymus neatsakau. No offence intended.)

Ko gero, pagaliau iš tikrųjų pradedu rašyti blog'us visų pirma sau, žiūrėdamas į skaitytojų nuomone kaip į antraeilį dalyką. Either that, or I'm just a self-deceiving mind falling apart.

Labos.

Oh, and: šian susimąsčiau - gal juokas tikrai yra tinkamiausia reakcija į absoliučiai viską? Broliai vilniečiai, jei jūs juokiatės iš ko nors tik blogąja prasme - norėdami pajuokti ar įžeisti - nemanykit, kad šią ydą turi ir visi kiti.

May 13, 2006

Rivers of blood. Dviems skaitytojoms.

Metallica'os 'Nothing Else Matters' akordai sklaidosi ore ir sąmonėje kaip cigaretės dūmai.

Lietus. Pilka jio siena ir siluetai joje. Mėgstu lietų. Bet ar mėgsta jie?

Have you ever felt someone's hatred towards you so intense that you could taste it?

Ne. Jiems nesvarbu. Jie tik slankioja po lietų, negyvomis akimis, kokčiai negyvais judesiais.

Have you ever pulled a blade out of someones body after a killing strike?

"Noriu turėti ledinę širdį". Galėčiau nusijuokti į akis, jei nebūtum brangus man žmogus. O ar žinai ką tai reiškia?

Magnificently executed technique, of course. And what of it? Wet cracking of flesh and bone. And blood. So much blood...

Skausmo pabaigą? You think?

Toward what end? Sakai, gražu, kai sunkiu spygliuotu rutuliu grakščiai nubrėžusi porą ratų, taip pat grakščiai smūgiuoji? O ar susimąstei kada, kas atsitinka kitame rutulio gale?

Tai yra prisidėti prie tų siluetų lietuje. Skausmo pabaiga? Taip, ledo širdis yra skausmo dėl neišsipildžiusios meilės pabaiga. Manai, tai viskas? Tai ramybė? Ne. Nes ramybė irgi yra jausmas.

Ogi ten - nieko gražaus. Jei priešininkui nepasisekė - siaubingas skausmas. Klyksmas. Kraujas. Daug kraujo. Jei jam pasisekė - daug kraujo ir mirtina tyla.

Tai yra visko pabaiga. Tai yra negyvos akys. Skausmas, meilė, šypsena, paguoda, švelnumas, aistra, liūdesys, džiaugsmingas nerimas, baimė, stogo rovimas, pasitenkinimas atliktu darbu, šypsnis ateičiai į veidą, ramybė - viso to nebėra. Štai kur tikroji kančia. Viso to nejausti. Nes ledinė širdis - tai niekas. Ne poilsis ir atgaiva, ne ramybė, o begalinė kančia absoliučiai nieko nejausti. Nieko.

Kovos menas... tai yra metų metai tobulėjimo, iššukių, sunkumų, mėlynių ir patempimų (jei pasisekėį), mąstymo ir supratimo kančių. Metų metai ruošimosi vienai vienintelei akimirkai, kad ji galbūt netaptų paskutinė.

Taip. Tu nenori tokios turėti. And trust me, niekas iš tų siluetų lietuje nenori. Jau nebe. Todėl kai kurie sugrįžta. O tie, kam jau per vėlu, lieka ir tyliai užgęsta, visai visatai pamiršus apie jų egzistavimą. Nes jie niekam nebereikalingi. Net sau patiems.

Tas grožis kovos menų pakazuchose - apgaulingas. Nes jis - atsitiktinis. Atliekama tai, kas atliekama, o tai, kad tai dar ir gražu - šalutinis efektas. Tik, matai, neviskas yra rodoma. Pavyzdžiui, to 'grožio' rezultatą rodo gal tik spec. pajėgų paruošimo kursuose.

Ir po juodžiausios nakties pateka saulė. Jei kils noras užsiauginti šarvus - atsikratyk jo. Nes jie užaugs ir taip. O dėl jų nukentėsi tik tu. Niekas kitas. Ledo saugumas - apgaulingas. Nes jis 'saugo' nuo visko. Gero taip pat.

Kaip lengvai meilė pereina į neapykantą. Nubraukiamas visas supratimas, svajonės, šypsenos ir visokios bullshit'iškos harmonijos filosofijos. Lieka tik mėgavimasis kančia ir daugybė pykčio, norint atkeršyti tiems, kas tą kančią sukėlė. Klaida, nes tas pyktis žeidžia tik tave, nuo savo atšiaurumo sušalsi tik tu pati.

Maybe some day I'll see you smile again. Because that's the real victory against pain and the world. A calm smile into the eye of the storm, knowing that only you can decide how much damage it will do to you.

Atleisk už viską.

One last thing: if you should die, die only when the time comes. And that time is not for you to decide. Anything else is a waste of life.

Choreografija yra grožis. Jo rezultatas yra pakylėta savijauta, gerėjimasis, skriejimas ir aistra. Tai Tavo pasaulis. O tokio grožio, apie kurį šnekėjai, rezultatas yra tik vienas:

suffart1.jpg

May 7, 2006

Ryto Kavos Mago rytas be kavos.

Ir kodėl reikia baikerių renginyje prisiliuobt kaip dūmams ir išvertus stalą prekybinėje palapinėje, o po to bandžius pabėgti pasigriebus kavos aparatą (neklauskit, šios dalies nemačiau. Atėjau tik į "muštynes".), dar šokti į akis, kad neprivalote aiškintis, o po to apgailėtinai teisintis (read - veblenti), kad esate ne prie ko ir vienas kito nepažįstate?

Netikėtai sužinojus, kad tave tuoj parveš namo, netgi šiektiek nusivili. Įveikus nuobodulį, reikia įveikti pagiežą idiotams. Įveikus ją, reikia įveikti pyktį. Įveikus ir tą, reikia nugalėti nuovargį, akių lipimą. O kai nugali ir tai, pasijunti neįprastai gyvas ir nepajunti, kaip furgonai ištuštėja ir išgirsti, kad gali važiuoti. Atsisveikini su vos keliais visai fainais bendradarbiais ir visiškai netikėtai iš vieno iš jų išgirsti, kad buvo malonu padirbėti kartu. (Nesitikėjau visiškai. Galbūt todėl, kad jis man primena Giedrių.)

Su tais dviem pagėrusiais bachuriukais viskas aišku. Vieną jų už pakarpos laiko stambulis plikas baikeris, o nelaimėlis vis veblena nesamones ir bando pastumti laikantįjį ir silpnai grąsina, kad paleistų, antraip... šalia stovintis kokių keturiasdešimties metų dar vienas stambulis baikeris įsiunta... trumpas dulsus kaukštelėjimas ir nuo taiklaus smūgio žandikaulin girtuoklėlis tėškiasi ant žemės ir nebesikelia. Baikeris atsisuka į mane, paprašo servetėlės, kuria nusišluosto sukruvintus krumplius.

- Prie sekančios perėjos mane išleisk. Ačiū už pavežėjimą.
Mikriukas sustoja, aš išlipu šalia namų ir suvokiu, kad miegoti visiškai nebenoriu. Nesvarbu, kad ryt pailsėti irgi negausiu. Na, tiksliau gausiu, bet tai bus aktyvus poilsis. The hour of the tiger (chinese - tarp 5 ir 6 val. ryto). Vilkės valandą pradirbau. Ir gerai.

Kitas bachuriukas voliojasi ant žemės. Jį šiurkščiai pakelia Falk Security vyrukai. Bachuriukas priešinasi ir keikiasi, tai priėjęs kitas baikeris trumpai užsimoja. Dar vienas taukšt. Iš bachuriuko nosies pasipila kraujas. Jis puola ant žemės, Falko vyrukai jo nebeišlaiko. Prie tvarkos saugotojų prisideda dar du baikeriai. Falk security vyrukai su šypsniais atsitraukia, leidžia viską sutvarkyti šventės šeimininkams. Girtuoklėlis apverčiamas ant pilvo, vienas baikerių atsisėda jam ant nugaros, kiti du bando šnekėti, kad nusiramintų. Bet girtas isterikuojantis bachuriukas nieko nebesupranta. Pora duslių smųgių kaustyta pirštine iš sėdinčio jam į pakaušį. Falk'ai su baikeriais nutempia jį toliau, paduoda baikeriams antrankius. Mintyse girdėjau girtuoklėlio neištartą - vyrai, už ką?.. Tuo tarpu atsikelia kitas vyrukas ir cherbytė jį nutempia toliau nuo mūsų. Antrasis bachuriukas vis dar pakuojamas. Muistosi. Dar pora smūgių ir duslus kriokimas. Sublizga antrankiai ir po žostko užlaužimo jie spragteli. Abu bachuriukus nusitempia Falk'ai, padedami baikerių. Nieko švelnaus. Ir gražaus.

5 val. ryto. Po truputį švinta.

Nieko kūrybiškai gražaus šiam bloge. Nedamiegojęs, pavargęs ir... prisižiūrėjęs. Nereikia. Ir nenoriu.
Kadanors atvažiuosiu su savuoju į baikerių dienas. Klausysiuos motociklų riaumojimo ir koncerto. Jokio popso tam konce, įsivaizduojat? Vos nepasiutau iš laimės, nes maniau, kad reiks kankintis. Tik vienas dalykas - girtuoklėlių drausminimą paliksiu šio reikalo mėgėjams.

Nesiutinkit baikerių jų pačių renginyje. Pasigailėsit. Kruvinai.