And I'm gonna sing... 'till everything burns...
Tai dainuos vyrų širdys...
Banali frazė. Manau, dauguma ja perskaitę pakomentuotų, kad tai kokios nors pamirštos banalios estradinės dainos žodžiai. Šiaip jau, taip ir yra. Ta daina prisimenama tik per didžiąsias dainų šventes, kai daug chorų ištraukia melodiją iš tolimo smegenų kampo, nuvalo dulkes ir padeda prie kito repertuaro. Mums (Ąžuoliečiams) užtenka vienintelį kartą prisiminimui žvilgtelti į natas ir galim ramiai dainuoti iš atminties, tiek repetuojant, tiek per pačią dainų šventę. Ir viena trumpa frazė iš šitos dainos buvo įdėta į brošiūrinio žurnaliuko apie "Ąžuoliuko" chorą titulinį puslapį.
Dveji metai. Su pertrūkiais. Gyvenau, mokiausi, begiojau iš pamokų, ėjau į treniruotes (tiksliau, pradėjau eiti. Jos tapo svarbia gyvenimo dalimi, nors daug nesigrauždamas nemažai jų praleidau...), baigiau fortepijoną, atradau sesę, trumpam įsimylėjau, bet po kurio laiko ji vistiek liko sesė (kiek kitoks jausmas, nei merginai, nors vistiek labai labai šiltas. Labai norisi apkabint, kai jai blogai ir pasidaro labai miela, matant ją laimingą.), pykausi su tėvais, bėgiojau iš pamokų (pakartota sąmoningai), ėjau į kinietišką arbatinę (I'm sorry, my friends, bet man ji labiau patinka už bet kurias aludes, nesvarbu koks pigus alus jose būtų...), bendravau su draugais, atradau keletą naujų, praradau keletą sęnų, dalyvauau projektuose ir jaunimo iniciatyvoje, skaičiau Katibos Demoniana Vilnensis (Respect. Nors neviskam pritariu, bet padarė didelį įspūdį.), rūkiau kaljaną, dirbau, rašiau istorijas ir t.t...
Bet kažko neapčiuopiamo vis trūko. Prieš keturis mėnesius įsimylėjau (Sorry, Enc, bet čia kaip ir blogas, rašomas ne tiek kitiems, o sau. Jei kam nepatiks tai, kad rašau apie tai, gali neskaityti.) ir rudaakė deivė atsidūrė akiračio centre. Bet tas akiratis buvo nepilnas, iš jo buvo iškąstas geras gabalas, kuris buvo mano dalimi 13 metų. Šį pirmadienį atėjęs į repeticiją (Ačiū, Benai, kad įkalbėjai) supratau, ko man tuos porą metų trūko.
"Įkurtas 1959 metais, šiandien "Ąžuoliukas" neabejotinai yra vienas geriausiai žinomų vardų Lietuvos profesionaliosios (šį žodį įdėjau pats. Patikslinimas, nes, pvz., Mokinukes yra girdėję neabejotinai daugiau žmonių...) muzikos pasaulyje. Tai unikalus keliu chorų - nuo mažylių iki vyrų - ir muzikos mokyklos derinys. Derlinga terpė, kurioje subrendo ne viena dešimtis garsių šalies muzikų ir visuomenės veikėjų..."
Grįžau. Šian buvo koncertas (nors ir trumpas) ir jaučiausi kaip namie. Savi žmonės (šablonas, kad choristai yra paliegę geekish žmonės - idiotiškas. Ąžuoliuke yra daugybė fantastiškų žmonių nors, aišku, yra visokių), mėgstama veikla, mokytojai, išmokę gyvenimo ir parodę kiek visko (tiek gero, tiek blogo) slypi po žodžiu 'muzika'...
Grįžau namo... daugiaprasmiškai. Jaučiuosi vientisas. Sekantis žingsnis - vėl paimti rankuosna gitarą...
Ir frazė "Tai dainuos vyrų širdys..." pasidaro kažkaip... jauki.
Visi tie, kas su panieka žiūri į tokius geekish dalykus kaip chorai, nė neįsivaizduoja, koks gyvenimas ten vyksta. Na, bet man nuo to neskauda. Kiekvieno asmeninis reikalas.
Čia, katyte, išmokau dainuoti. Tau ir su Tavimi.
Čia prasidėjau aš.
Čia aš ir sugrįžau.