Įpročiai
Iš įpratimo parduotuvėje perku dvi šlauneles, nors per kartą suvalgau tik vieną, bet vistiek imu dvi, kad tik pardavėjos nieko neįtartų...
« August 2005 | Main | January 2006 »
Iš įpratimo parduotuvėje perku dvi šlauneles, nors per kartą suvalgau tik vieną, bet vistiek imu dvi, kad tik pardavėjos nieko neįtartų...
Sėdėjom su kolega ilgą vakarą ir šnekėjom, juk pasirodo haliucinacijos mus lydi nuo pat mažens, tik mes to nematom, kol kas nors iš pašalies imasi tai įvardinti, kokios mintys apima stovint prie stogo krašto ar aukštai, balkone, kodėl prasilenkiant su priešais atvažiuojančiu automobiliu kartais noris staigiai pasukti vairą link jo, tiesiog pažiūrėti, o kas gi bus, be to nepasakai niekam, ir nepadarai taip, nes yra kažkoks jungtukas galvoje įmonrtuotas, bet technika juk genda...
psichijatrai turbūt, nustatytų kokią patologinę šizofreniją
apskritai medicina, pagrinde slopina pasekmes, bet negydo priežaščių, vis aplink tokie patys bejėgiai ir netobuli, kad ir kaip to siektų ar norėtų, bet tai tik mitas , šydas po kuriuo jie slepiasi nuo saves, nuo savojo baisiojo gyvulio...
Senokai nieko neužrašęs buvau čia, taigi paskutiniu metu tokią mintį sugeneravau, reikia pasižymėti, jog nepamirščiau.
pastebėjau, kad ankščiau tai kažkaip labai svarbu būdavo, kažkur važiuoti, kažkur toli, kur niekad nesi buvęs ir panašiai, tai atrodydavo tartum kokia vertybė, galvodavau jog tik ten yra įdomių dalykų, tik ten yra kažkas ypatingo ko aišku nėra čia. tačiau ilgainiui bėgant metams pastebėjau, jog tai atsisuka apžergtai nei buvo iki toleis, ne dėlto, kad ten iš tiesų nieko nėra, o čia viskas yra, ne. papraščiausia būdamas čia pradedi matyt ir domėtis tais dalykais kurie iki šiolei buvo visai po panosei, kas iki tol jai visai nekliūdavo. Taigi kuo toliau tuo menkiau mane traukia nepažinti toliai. kur kas įdomiau ir daugiau atrandu apsižvalgęs čia, kur atrodo viskas jau seniai pažįstama, ir būtent tai jog tai yra pažįstama, pasidaro įdomu, tiksliau sudomina smulkmenos, detalės. pvz., kasdien eidamas iš darbo į namus, parduotuvę, keliaudamas pastoviu taku į stotelę gali pastebėti menkiausią tos aplinkos pasikeitimą, ir tas kažkaip ir kažkodėl džiugina. tuo tarpu būdamas svetimoje vietoje visų tų smulkmenų pastebėti negali nes esi nepakankamai susipažinęs su ta aplinka, taigi jos tavęs ir negali džiuginti, ten džiaugiesi paviršutinišku keliavimo malonumo jausmu. tai galima būtų sulyginti tarkim su paviršutinišku džiaugsmu jog tarkim turi kompą, ar auto ir advanced jausmu, kai moki naudotis ar pakrapštyti tuos daiktus, nes tam reikalinga juos giliau išmanyti.
dabar supratu ir senukus, kurie tarkim sėdi dienų dienom prie namo, ar lango, nes jie jau yra ant tiek ištobulėję, jog jiem jau apskritai keliauti niekur nereikia, jie gauna pakankamai įspūdžių iš stebimos aplinkos būdami vietoje, o tarkim jų nuėjimas į kokią parduotuvę, įspūdžių prasme pilnai prilygsta tranzuojančių šių dienų jaunuolių įspūdžiams.
vat tokios tai mintys susirikiavo mano galvoje per paskutinius mėnesius