ir dangus nupilkėjo..juk būna, kad užslenka juodi, nors, tpfu-iš tikrųjų niekas turbūt nėra mates juodų debesų. tamsiai mėlyni-štai kokie!
ir griaudėja, griaudėja..
Eisas susigūžęs..dulkinam kampe. šiukšlės-jo draugai dabar..antipozityviam menininko mąstymui to ir reikia..? uždarumu dvelkia nuo jo. net dulkės nusėdusios ant drobės nebaigto jo darbo nieko nepasakytų..
Eisui gūdu. jis neįsivaizduoja ką darytų be mamos. bet ji nori išeit.. tokiais momentais vaikystė ateina į galvą nekviesta. laikas dabar priešas..
nežaisk su manimi..
visi kas buvo šalia-nutolo. vieni-savaime, kiti-išdavė..nors gal nieko tikra ir nebuvo?..
Viskas, jis eina į parką. ten medžiai..
- - -
-Eeeei!! na kurgi taip skrendi? negi manęs negirdi?
-o..Stroukai,-Eisas išspaudžia šypseną.
-na na, mano laiptiniu sugėrovas,-plačiai išsišiepęs veidas,-nemačiau gi seniai taves, brol..
draugai apsikabina.
- - -
-ė, klausyk-per daug gerai tave pažįstu kad nematyčiau jog kažkas negerai..
"et, bjaurybė", masto Eisas,"niekada nieko nuo jo nenuslėpsi. bet aš juk dailininkas o ne aktorius".
-gerai jau, einam i kokią mielą vietą. nusiperkam vyno..
- - -
-dievaž, tai tau ta mergužėlė iš tikrųjų patiko?
Eisas tyli.
tyli. klausiamų Strouko žvilgsnių rodos net nepastebi.
tyli.
niekas neprivers jo kalbėt.
Stroukas pradeda juoktis:
-ot bobų galia šiais laikais, a?-ir draugiškai vyriškai ploja Eisui per petį.
pasikeičia..
Eisas nusipurto ranką. paleidžia nuo stogo butelį, ir bėga. bėga. neatsigręždamas..
jis daugiau niekada niekada nenori matyti Strouko.
- - -
vakaras. vėl kampe. medžiai nepadėjo..teptukai miega pamerkti. kas baisiausia, už lango jokio vėjo. ramuma, lyg prieš mirtį. negerai..
Eisas tik mintyse nusimeta marškinius, puola prie drobes ir inirtingai puola tapyti. išgyvenimai. kančia. įkvėpimas.
dabar tik teoriškai. kūnas nė nepajuda.
gal šįkart per daug?
antklodė apdulkėjus..tačiau viltis kad atsikėlus ryte bus kitaip..
jis bando užmigti.
ar išauš?......