liniųks

ogi vat einu ankstyvą rytą, kokią 11-12 val. iš "ikiuko", su buteliu alaus namo (kas būna, pasitaiko:). kopiu tais mielaisiais laiptais į dangų, na tiksliau į barbakaną (kas visą laiką suteikia ypatingą malonumą, idant pasijaučiu koks iš tikrųjų aš senas ir nusistekenęs:).
jau lyg ir pasiekta viršūnė. bet va tenai, lygiagrečiai turėklams, čiuožinėja vaikūūūčiai (kas dažnai būna realybėj). ir nepritrūksta jiems naglumo (kas kolkas pasitaikė tik šitam sapne:) mane pastumt žemyn. kažkaip. ir aš riedu nuo to kalno vėl, į bedugnę. guliu pusny. " you lie in the snoooow, cold but not dead", skamba galvoj. tada atbėga "kaltininkai". jie kaip ir mieli vaikūūūčiai, bet kažkokie raukšlėtesni, su ragiukais, akim raudonom, piktom šypsenom, visi apsiklijavę širdutėm. tada pradeda mane dubasinti..
atsipeikėju, atsikeliu, spjaudau kraujais. o ne, pamečiau alaus butelį:/ matyt besiridenant..

pabundu. vistik aš taip dar darysiu:) paliksiu per naktį groti neurosis.