strekaza

2.

Sinagoga kitoje gatvės pusėje, bet ne priešais, o į kairę. Trys minutės pėsčiomis. Prie pat sinagogos gatvė pasisuka ir metasi katalikų bažnyčios link, sinagoga dingsta posūkyje ir pro mano langus jos nematyti.
Iš už posūkio dviem eilėm atkaukia mašinos - namas nuo jų purtosi.
Purtosi purtosi iki vakaro, o naktį - jaučiu - užsupo.
Jūros liga, o gal tik nuo gyvenimo bloga.
Namo apačioje - mėsinė.
Viename prancūzų filme irgi po namu buvo mėsinė, o mieste - badmetis. Mėsinėje nuolat atsirasdavo šviežios mėsos, o name nuolat dingdavo gyventojai.
Vieną dieną į tą namą atsikraustė naujas nuomininkas...

Mūsų name nėra kitų nuomininkų, tik aš.

Atsikrausčiau čia prieš mėnesį su visu savo kilnuojamuoju turtu: televizorium, keliom knygom ir dešimčia buteliukų kvepalų.
Patinka kvepėti.

O dėl mėsinės, tai ją uždarys. Senieji namo gyventojai kalba. O ką atidarys, klausiu. Policiją, sako senieji namo gyventojai.
Ką tada reikės valgyti?

Atsikrausčiau su televizorium ir knygomis. Televizorius - korėjietiškas, knygos - apie Kiniją ir Japoniją. Neseniai pirkau. Po to, kai per televizorių parodė vieną japonų filmą apie samurajų.
Siužetas toks: samurajus ten klausėsi už durų. Klausėsi klausėsi, ir staiga jį užtiko moterys. Užtiko, pradėjo juoktis. Samurajus atsisuko ir parodė joms liežuvį. Moterys dingo, o aš nieko nesupratau.
Tada prisipirkau knygų ir pradėjau ieškoti liežuvio pėdsakų. Pradžioje - Japonijoje, o paskui ir Kinijoje.
Kol kas laimėjimai menki. Radau tik vieną trumpą apsakymą: ten japonas myli japonę. Iš pradžių nestipriai, po to stipriai. Iš tolo. Jai nežinant.
Japonas kartais pasvarsto apie prisipažinimą ir net apie bučinį, bet tuoj pat susitvardo: jis juk japonas - ir taip įžūliai elgtis negalėtų. O parodyti liežuvį ar padaryti grimasą galėtų lengvai.
Nors ir tuoj pat.

3.

Stoviu prieš veidrodį, darau mopso veidą.
Nesu graži. Na, iš šimto moterų kaip nors prasisprausčiau į pirmą dvidešimtuką. Per jėgą, kaip sakė vienas mano senas draugas.
Vien mūsų mieste gyvena ketvirtis milijono - į kelintą tūkstantį aš ten galėčiau prasisprausti?

Dėl grožio trūkumo dirbu radijuje. Vakarais.
Skaitau vakaro žinias. Verčiu iš raštu į žodžiu.
Čia niekam neįdomi mano politinė ir žmogiškoji parengtis. O aš niekam ir nesipasakoju.
Matėt, kaip buvo nugriauti du Amerikos dangoraižiai? Visi matė.
Norėčiau pamaltyti tai arabų akimis.

Darbas reikalauja: būkite rami, kad ir kas atsitiktų - būkite rami. Būnu. Jokių noriu nenoriu.

Jei ne išvaizda - dirbčiau televizijoje.

Šiandien ateinu į darbą, o manęs klausia: kur buvai? Kamine? Ne kamine, o grožio salone. Trys valandos lygu penkiasdešimt dolerių.

Kadangi grožio trūksta, renku viską, ką kas nors gražaus apie mane pasako.
Kartą stoviu bare atsirėmus į "Vienarankį Džeką" ir žiūriu į užrakintas duris su trikampiu ant jų. Žiūriu ne į trikampį, o į rutuliuką virš jo. Bandau susikoncentruoti ir nusiraminti, bet nė kiek neramu.
Staiga pro duris išvirsta garbanota statinė šlapia barzda ir atsegtomis kelnėmis.
Sustingsta.
Ko čia stingti?
Sustingsta, o po to skelia komplimentą:
- Jūs gražesė už automatą!!!
M 16? "Kalashnikov AK-47? "Tommy Guną" ar UZI?
Už UZI - nedovanočiau. Sušaudyčiau.

Kartą nuėjau pas fotografą.
- Aš norėčiau atrodyti labai gražiai, - sakau. - Gal norėtumėte pažiūrėti į veidrodį? - sako tas chamas.

Užtat mamai aš pati gražiausia. Ji gyvena kitame mieste ir kankina mane telefonu per atstumą. Skambina ir sako:
- Sapnavau, kad tu numirei.
Jau antrą kartą šiais metais.

Aš ją myliu ne dėl palikimo.
Visi, kas turėjo man jį palikti, jau numirė, o prieš numirdami persigalvojo. Todėl kraustausi iš buto į butą.
Nuomojuosi.

4.

Nuomojuosi nedideliame name: trys aukštai į viršų, trys aukštai į plotį, trys įėjimai.
Į namą patenku per vidurinį.
Pirmame aukšte - vienintelis butas.
Senieji namo gyventojai pasakoja: anksčiau jame gyveno trisdešimtmečių šeima ir augino katiną, dabar - trisdešimtmečių šeima ir augina vaiką.
- Gimus vaikui išmetė katiną? - klausiu.
- Jo, jo, - sako senieji namo gyventojai.
Katinas, matyt, nesuprato ir ateina prie jų durų kiekvieną dieną. Pamiaukia, pakniaukia ir prišlapinęs kampe išeina lauk.

Katinai niekada nesišlapina ten, kur miega, o dabar jis miega gatvėj.

Aš jo savaitę nemačiau. Kaimynė iš dešimto buto - Nr. 10 - matė jį vakar ir sakė: JIS nepasikeitė.

Keista, niekada nemačiau pirmo aukšto gyventojų vaiko. Gal jo ir nėra.

5.

Skambutis, durys.
Atidarau.
Už durų stovi senieji namo gyventojai:
- Mės čia rėnkamės antramė aukštė prė šėšto būto.
Ko?
Nusileidžiu.
Susirinko beveik visi: Nr. 10 - ji visur ir visada ateina pirmoji.
Senieji namo gyventojai (s. n. g.) - tai jie mane pakvietė. Tik atsikrausčiau - po dviejų savaičių atėjo su macais. "Patys kepėt?", - klausiu. "Nė, ish Izhraėlio, - sako tie. - Jei patiks, dar atnėshim."
Kažkaip nežydiška.
Jie labai skiriasi nuo kitų mano sutiktų žydų ir izraelitų - neturi nuoskaudų.
Ir Antrasis pasaulinis karas jiems jau pasibaigė.

Todėl dabar neužsiėmę ir kariauja su Nr. 10.

Ko trūksta? Klausia s. n. g. žydai.
Ir taip matyti ko.
Trūksta kaimynų veterinarų:
- Išvažiavę į Afriką pažiūrėti beždžionių, - sako Nr. 10.
Trisdešimtmečiai su nematomu vaiku išėjo pasivaikščioti ir negrįžo.
- Jau seniai išėjo, - sako Nr. 10.
Dar viename bute - virusinis gripas.
- Tokiu metu virusinio gripo nebūna, - praneša Nr. 10.
- Tū nė gydytoja, - sako jai s. n. g. žydai.
Nr. 10 parausta labiau nei paprastai. Ji dirba ir vagia ligoninės valgykloje.

Ko susirinkom? Paaiškėja: iš šešto buto nieko negirdėti. Jau savaitę.
Pasikeisdami spaudžiam skambutį. Skambutis pusvalandį su trimis pertraukomis skambina Mocartą.
Ir viskas.
- Sugedo, - sako Nr. 10 patraukdama ranką nuo skambučio.
- Sugadinai, - sako jai s. n. g. žydai. - Iš kur čė tas nėmalonus kvapas?
Visi iš eilės uostom kačių apmyžtas duris: kvapas šiaip sau.
Išsiskirstom.

6.

Šiandien iš pat ryto senieji namo gyventojai pasiūlo visiems kitiems įsilaužti į šeštą butą ir nesulaukę pritarimo įsilaužia patys.

Bute nieko nėra. Nėra ir jokio kvapo.

Dabar s. n. g. žydai renka pinigus, kad sutaisytų duris.
Aš jau daviau, o buto Nr. 10 gyventoja nedavė ir, sakė, neduos.

- Gaila, kad nieko nerado, - apgailestauja Nr. 10. - Tu žinai, kas ji buvo?
- Ne.
- Matematikos mokytoja. Jei būtų laidotuvės, ateitų visa mokykla.

Jei ateitų visa mokykla, būtų pietūs šimtui žmonių, - svajingai sako ji.

7.

Dar po savaitės.
Pasirodė netikėtai dingusi-mirusi mokytoja: atjaunėjusi ir išgražėjusi. Jeigu galima atjaunėti ir išgražėti, kai tau per šešiasdešimt.
Jau nuo penkiasdešimt penkerių atjaunėti ir išgražėti atrodo neįmanoma. Neįmanoma ir įtartina. Ir smerktina, sako jos bendraamžė iš Nr. 10:
- Kaip galima?

Paaiškėja, galima.
Jei išloši loterijoje pusę milijono ir nusiperki ilgaplaukių kengūrų kailinius ir dar žiedą su žalia stikline akimi.
Su smaragdu, sako Nr. 10. Ji vienintelė žino faktus, ji padėjo buto Nr. 6 gyventojai išsinešti keletą neįkainuojamai brangių matematikos mokytojos širdžiai daikčiukų.

Šešto buto gyventoja pensininkė mokytoja išlošė loterijoje pusę milijono, pardavė butą Nr. 6, nusipirko butą su vaizdu į upę, padovanojo Nr. 10 savo baldus, pasiėmė iš senojo buto rašomajį stalą, stiklinę pingvino statulėlę, padėklą tortui, sidabrinius šaukštus ir dar dvi kartonines dėžutes.
Į jas Nr. 10 nespėjo pasižiūrėti.

Trumpai: Nr. 6 visiems laikams dingo iš Nr. 6.
Laiptinės gyventojų akimis, galima sakyti, numirė.
Išbraukime ją iš sąrašo.

8.

- Veterinarai jau grįžo, - sako Nr. 10.
- Iš Afrikos?
- Prisižiūrėję beždžionių, - sako Nr. 10. - Aibolitai.

Veterinarams-aibolitams grįžus iš Afrikos, Nr. 10 pirmoji įsibrovė į svečius.
Rado priežastį: kažkas prismaugė jos seną katę.
Pati ir prismaugė iš smalsumo.

- Žinot, iš kur tas kvapas? - klausia Nr. 10.
- Koks kvapas?
- Prisimenat: yš kūr tas nėmalonus kvapas, - pamėgždioja žydus Nr. 10.
- Ne.

Paaiškėja: kvapas buvo. Tik jis sklido ne iš matematikos mokytojos, o iš veterinarų buto.
Prieš išvažiuodami į Afriką veterinarai po savo kambarine palme pakasė gerą dešimtį kiaušinių. Jie ir įsidvokė.
Kam reikėjo juos pakasti?
Viską paaiškina Nr. 10: pūvantys kiaušiniai išskiria dujas. Nuo tų dujų palmės užauga labai didelės ir išleidžia labai daug šakų.
Iš kur žinot, klausiu.
A, vienas protingas žmogus sakė, neprisimenu pavardės, tokia užsienietiška. A!!!
Ne, neprisimenu.

9.

Sklido kalbos, jas nešiojo Nr. 10, senieji namo gyventojai gailisi išlaužę ne tas duris.

10.

Kodėl aš taip kalbu apie šiuos nuostabius žmones?
Iš mizantropijos.

- Mizantropija - literatūros sąvoka ar medicinos? - klausiu psichiatro.
- Literatūros, - sako jis.
- O medicinoje tokios sąvokos nėra?
- Ne.
- Tai ką daryti?

Nieko. Nereikia mizantropijos gydyti ar kaip nors kitaip riboti. Todėl dabar aš ramia sąžine šnabždu Nr. 10: vakar mačiau, kaip vyras, tas su mažu vaiku, buvo užlipęs iki jūsų durų. Veidas visas kruvinas, o akys išsprogusios.
Nuo mano pasakojimo Nr. 10 akys irgi išsprogsta.

Dvi dienas šventa ramybė.

Vis dėlto mizantropija - liga. Nuo jos nemirštama, tačiau nuolat norisi ką nors užmušti.

Įsijungiu televizorių:
- Ničievo ni stoit byt(ь) mizantropom, no poglaščiat(ь) žyzn(ь) so vsiemi jejo siemienami - dlia etovo nužno mužestvo.

A, čia vyrams. Išjungiu televizorių.

11.

Nr. 10 jau savaitę įsitikinusi: kaimynų, sirgusių gripu ir nedalyvavusių susirinkime prie mokytojos durų, miegamajame kažkas guli
Guli arba gulėjo.

- Žinai, - sako Nr. 10, per paskutinę savaitę perėjusi nuo "jūs" prie "tu", - žinai, jų miegamajame kažkas guli arba gulėjo.
Sako ji ir lapės akimis žiūri, kaip valgau macą.

Ji žino. Ji pas juos beveik gyvena. Virtuvėje.
Gyvena ten, o miega namie, nes miegoti svečiuose jai niekas nepasiūlo.

Ji rusė.

- Skanus? - klausia Nr. 10.
- Nežinau, žydai atnešė, - sakau.
- Vakar širdis jautė, žydai kažką kepa. Kieno kraujas? Nesakė?
- Nekepė, - sakau, - gavo iš Izhraėlio.
- Tinginiai, - sako Nr. 10 ir eina namo kepti.

12.

Neseniai jai prasidėjo kepimo dienos. Kepa nuo penktadienio kaip tikra rusė - kvepia visa laiptinė.

Kepimo dienos jai užeina ir praeina, o tada ateina ilgos ilgos nekepimo dienos.
Dėl kepimo dienų ją prieš trisdešimt metų vedė vienas raudonveidis karininkas. O kai tik prieš penkiolika metų nustojau kepti, sako Nr. 10, paliko.
Prieš tai ji jam pasakė, aš - ne lauko virtuvėlė, daugiau nevirsiu ir nekepsiu, net jei būsiu nuteista sušaudyti.
Nr. 10 pati taip pasakoja. Bet ja negali tikėti, ji tik apie kitus pasako visą tiesa.

Prasidėjus Nr. 10 kepimo dienoms, viskas aplink taip kvepia, kad valgyti norisi dvigubai daugiau. Kitiems laiptinės gyventojams taip pat. Veterinarė skundėsi.

Įtariu: šį kartą Nr. 10 kepa iš ilgesio. Seniai nebuvo atėjęs jos sūnus. Irgi rusas, tačiau kai pirmą kartą pamačiau jį ant laiptų, - juodas kostiumas, juodi batai, juodas kaklaraištis, juodas portfelis, balti marškiniai, - pagalvojau: gaudo ateivius.
Mūsų name nėra kitų ateivių, tik aš.
Jo rankoj trūko tik nikeliuoto pistoleto. Gal pametė, pagalvojau.
Bet jis atrodė taip, tarsi niekada nieko nepameta, visai kitaip nei jo tėvas.

13.

Lipti laiptais yra malonu. Maloniau žemyn, bet juk kartais reikia ir namo pareiti.
Ant laiptų sutinku veterinaro žmoną.
Ant laiptų kas vakarą ji sprendžia tą pačią problemą - kaip atsikratyti svorio.
Ji lipa į viršų lėtai, vieną koją statydama ant pakopos, kitą atmesdama atgal, tarsi važiuotų paspirtuku. Nenuleisdama kojos klausia:
- Dietos laikotės ar įsimylėjote?
- Grįžau į pradinę formą, - sakau.
- Seniai?
- Kokios dvi dienos.
- Pfi, - sako ji.
Nesuprasi - iškvėpė ar įsižeidė.

14.

Sportuoti ir kvėpuoti mūsų laiptinėje neverta. Ji - apvaryta kačių.
Katės laiptinėje tik dvi, na, ir dar išmestas iš pirmo aukšto katinas, bet jie nuolat atsiveda svečių.
Gyvenu su humanistais: niekas nedrįsta iškviesti "kačių policijos".
Ji ir nepadėtų, sako senieji namo gyventojai.
Vietinės katės parbėgtų namo, pasislėptų po gėlėtomis sofutėmis, patūnotų ten pusdienį, dar dvi dienas pamyžtų namie į dėžę, dar dieną pavaikščiotų kieme ir vėl pradėtų temptis į laiptinę kiekvieną gatvėje sutiktą katiną.

15.

Šiandien šalia įprastų kačių, kepimo dienų ir dezinfekcijos kvapų užuodžiu naują. Ties "mirusios mokytojos" durimis.
Radiacija? Garuojantis gyvsidabris? Buboninis maras ar žinduolius ėdančios gėlės?
Dėl viso pikto užsidengiu nosį delnu. Nuodingasis kvapas lieka nosyje ir nebekvepia. Kaip uždarytas kvepalų buteliukas.

Specializuotoje parduotuvėje tokių buteliukų kvapą nupasakoja trečio numerio toniniu kremu pasidengusios septyniolikmetės pardavėjos. Jos sako: šiuose kvepaluose yra cibeto. Cibeto? Taip, cibeto. Jis gaminamas iš panašių į katę Etiopijos civetų analinės liaukos. Vargšės katės, galvoju. Norit pauostyti, klausia pardavėja. Ne, ačiū, žinau tą kvapą, sakau. O šiuose galima rasti natūralaus muskuso, sako pardavėja. O kaip kvepia natūralus muskusas, klausiu. Na, jis gaminamas iš panašių į elnius gyvūnų lytinių liaukų, sako pardavėja. Mėginu įsivaizduoti, kaip kvepia į elnius panašių gyvūnų lytinės liaukos. Gal galite pademonstruoti atskirai, klausiu.

Naujasis laiptinės kvapas įslinko į mano nosį ir neišlenda, net kai atitraukiu ranką. Pučiu jį į nosinę - neišsipučia.
Išeinu į balkoną, persisveriu iki pusės ir bandau išpūsti dar kartą.

- Vemi? - klausia manęs Nr. 10 stovėdama savo balkone ir svarstydama, kur dėti glėbį šlapių penkto dešimtmečio mados "triusikų".
Pamiršo ištempti virvę.
- Ne, - sakau.
- Ką nors suvalgei?
- Dar ne, - sakau.
- Ruošies turėti vaikų?
Klausimas pakimba tarp balkonų.
Nr. 10 staiga prisimena šlapius "triusikus" ir visą dėmesį sutelkia į juos. Tuo metu nosyje užsilaikęs kvapas mane palieka ir nukrenta ant apdulkėjusio automobilio.
Dešimto buto gyventoja, jau nusikračiusi šlapių "triusikų" naštos, staiga prisimena ir raportuoja:
- Šeštame bute jau gyvena. Vyras!
- Kiek metų?
- Šešiasdešimt.
- Ir kaip?
- Sakė, mane mumifikuos.
- Ką???
- Paskambinau į jo duris,- išdidžiai sako ji, - kad pasirašytų.
- Sveikinu. Greitai turėsite asmeninę mumiją.

Aš irgi noriu asmeninės mumijos. Žinau net tris mumifikavimo būdus.
Mumifikuočiau "pirma klase". Gumines pirštines turiu. Neturiu natrono. Reiks nueiti į parduotuvę druskos ir dar neužmiršti nusipirkti braziliškų peilių rinkinį.

Mano idėjos turi vieną trūkumą - jos suėda visus pinigus.

Kur gauti harpūno formos kaulinį kabliuką? Jei negausiu, tai kuo pro nosi ištraukti smegenis?

- Ar jūsų balkonas neprivemtas? - ramybę nutraukia Nr. 10 riksmas.
- Ne, atrodo, ne, - girdėti veterinaro žmonos balsas.
- O mašina?
- Atrodo, irgi ne.
- Ta - virš jūsų - ką tik per balkoną vėmė.
- Nieko nematyti, - sako veterinaro žmona iš apačios.
- Turbūt nepataikė... - nusivilia Nr. 10.

Nejaugi?

Pokalbis nukrypsta į petunijas, ir aš uždarau balkono duris.