abroadness // koviniai dienoraščiai

vienos mienskietės dienoraščiai apie kovo įvykius Baltarusijoje.
kas turit laiko - skaitykit. stipru.

redaktūros/vertimo klaidas - į komentarus, pls.

Kovo 19
Stebėjimas
Aš trumpai, nėra laiko. Sėdėjau apygardoj, visą dieną stebėjau. Vakar mano apygardos rinkėjų sąraše buvo 1925 žmonės. Šiandien ryte – jau 2122. Vakare, prieš skaičiuojant balsus, jų buvo 2251. Kaip galėjo apygarda išaugti 225 žmonėmis?
Komisija buvo normali, nemeluosiu, leido stebėti skaičiavimą. Turiu gerą regėjimą, mačiau, kaip dėliojo biliutenius ant artimesnio stalo kampo. Du kartus pagaudavau už rankos žmogų, kuris Kazulino biliutenį dėjo į Lukašenkos biliutenių krūvą. Išankstinio balsavimo rezultatai smarkiai skiriasi nuo rinkimų dienos balsavimo. Pamenu beveik visus skaičius, nes daug kartų perskaičiau protokolą (beje, pasirašytą – retas atvejis! - komisijos pirmininko).
Bendrai, rinkimų dieną Milinkevičius gavo 350 balsų, Lukašenka – 540, Kazulinas – 73. 107 biliuteniai buvo „prieš visus“, 22 sugadinti.
O dabar palyginkit su išankstinio balsavimo rezultatais: Milinkevičius – 25, Lukašenka – 355, Kazulinas – 26. „Prieš visus“ - 3 biliuteniai.
NETIKIU, kad rezultatai gali taip skirtis. Juo labiau, iš anksto balsavo ne tik seniokai-lukašistai. Didžiausia dalis balsų atėjo iš bendrabučio – aišku, kodėl.
Kovo 19 po stebėjimo, patekome į mitingą Spalio aiktėj, pusę vienuolikos, visi jau skirstėsi. Aska išsireiškė, kad „valdžia vėl apgavo liaudį“ - jokių vandens pistoletų, specnazo kolonų, dusinančių dujų. Nereikėjo viso to. Pats didžiausias dabartinės valdžios ginklas – baimė. Efektyviai išnaudojama baimė. Žmonės buvo įbauginti seniai prieš 19-tą. Juos įbaugino spectarnybų pareiškimai apie eilines „susektas“ „bojevikų“ paruošimo bazes. Juos įbaugino idiotiški gandai apie gruzinų teroristus, kurie susprogdins 4 mokyklas Minske (ir dar, nuleis nuodus į vandentiekį). Vieną mano pažįstamą motina tiesiog užrakino bute ir neišleido į mitingą.
Bendrai paėmus, ten buvo daugiausia 10 tūkstančių žmonių. Pastovėjo, pastovėjo, nužygiavo iki Pergalės aikštės ir išsiskirstė namo.
Bet rytoj aš eisiu vėl.

Kovo 20-21
Maidanas

1 dalis. Oginskio polonezas

Šias eilutes rašau kovo 22, 0:48. Per paskutinę parą miegojau 2 valandas. Prieš pusantros valandos mane paleido iš milicijos poskyrio. Aš iki šiol nežinau, kur mano brolis, jis nešė maistą aikštės žmonėms.
Gal jie vis dar stovi ten, Spalio aikštėj, susikibę į žiedą, mirtinai susirakinę rankomis aplink mažą palapinių miestelį, saugo jį savo kūnais. Minską užpuolęs dešimties laipsnių šaltis. Pastiprinimo nebus, niekas neprasibraus pro mentus ir saugumiečius civiline apranga, jie blokuoja visus įėjimus ir išėjimus iš aikštės. Niekas neatneš jiems karštos arbatos ar miegmaišio. Savo kailiu įsitikinau prieš porą valandų.
Kai kurie stovi jau daugiau nei 15 valandų. O kažkas – daugiau, nei parą. Juos tiesiog pražudys šaltis. Labai „elegantiška“ režimo pergalė.
Per šias dvi dienas pasenau kokiais 10 metų. Šios dienos talpina labai daug ir, gali būti, pakeitė mano gyvenimą daugiau, nei dabar galiu įsivaizduoti.
Šiomis dienomis aš sužinojau, ką reiškia Peržengti baimę, ką reiškia Mylėti ir Nekęsti. Ir ką reiškia, kai griūna visas gyvenimas. Sužinojau ir pajaučiau kai kuriuos dalykus, kurių niekada, NIEKADA nepamiršiu. Kol gyvensiu – tol mane degins šie prisiminimai. Turbūt tai patys stipriausi sukrėtimai mano gyvenime.
Jis buvo mėlynas, toks mėlynas, kokio aš niekada nemačiau. Kai mirsiu, pasistengsiu prisiminti šitą neįmanomai mėlyną dangų virš Spalio aikštės Minske. Kovo 20-tos vakare, kai prasidėjo mūsų baltarusiškasis Maidanas.
Jau dabar ant palapinių miestelio išliejamos upės melo. Tarsi tai būtų iš anksto suplanuota, o stovi ten apsipūtę-prisidūrę tarčiokai. Valdžia net įvardina sumas, kurios esą buvo mums sumokėtos. Taip apmaudu, kad panašios politikos laikosi ir dauguma rusiškos žiniasklaidos. Asmeniškai man tai – peilis, kuriuo į nugarą smogia tariamas draugas.
Čia aš rašysiu tiesą ir tiktai tiesą. Galite laikyti ją pačia tiksliausia informacija. Aš buvau tarp pirmojo dešimtuko – tų, kurie po telekamerų šviesa ir fotoaparatų blykstėmis pradėjo statyti palapines. Taip atsitiko. Dabar man vis tiek gresia kalėjimas, ir 15 parų neapsieisiu. Tačiau kuo tai besibaigtų, nesigailiu savo sprendimo.
Taigi, dangus virš aikštės. Kai kovo 20 ten susirinko 10 tūkstančių žmonių, jis buvo skaidriai mėlynas, žiebėsi pirmosios žvaigždės. Aleksandras Milinkevičius nuo profsąjungų rūmų laiptų rėkė į mikrofoną apie neteisėtus rinkimus, spaudimą rinkėjams, masines falsifikacijas. Tada įjungė muziką ir virš didžiulės aikštės nuplaukė liūdnas ir griežtas Oginskio polonezas. „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Mes pritarėm, tyliai, iškilmingai tarsi himnui.
Va tada manyje kažkas sulūžo ir paliko. Gerklę suspaudė įtemptas kūkčiojimas. Užrietusi galvą, per ašarų plėvę žiūrėdama į aukštą dangų, aš klausiau žodžių, parašytų tarsi apie mus.
Tai nebuvo paprasta giesmė – ji šaukė ir prašė. Nenuvylėm jos.
Po giesmės ten, nuo laiptų, dar kažką kalbėjo. Bet svarbiausia vyko ne ten, o pačiam žmonių tirštume. Kai žmonės netikėtai prasiskleidė, atlaisvindami vietą, ir ant asfalto krito pirmos palapinės. Tarp jų ir maniškė. Jas pradėjo statyti 5 žmonės. Aš nespėjau prieiti – iš minios staiga iššoko drūti vaikinai stambiais neišraiškingais veidais ir juodomis kepurėmis. Jie su siutu trypė palapines kojomis, laužė lankus, griebė miegmaišius su palapinėm ir nešė lauk, bandė suduoti statantiesiems. Labai darniai ir tiksliai.
Kažką žmonės išplėšė jiems iš rankų, bet daugumą daiktų išnešė. Laimei, tai buvo tik pirma partija. Po to žmonės mus apsupo siena, tvirtai susirakino alkūnėmis ir nieko neleido į vidų. Tuos, kurie bandė prasibrauti, nustumdavo pečiais.
Provokatorių, saugumiečių civiliniais drabužiais buvo daug, baisiai daug. Jie stovyniojo aplink būreliais. Kai kurie prisisegdavo mūsų ženkliukus „už laisvę“ ir bandė patyliukais įsilieti į žiedą.
O už šitos gyvos sienos, mes statėm savo palapines. Aiškiai atsimenu momentą, kai stovėjau apsupime, dvejojau, ar nert, o mane pašaukė Svetka, mano draugė, kuri jau buvo ten.
Jokių ypatingų emocijų tuo metu. Tiesiog žengiau pirmyn ir paėmiau lanką, padėjau statyti palapinę. Sukrėtimas atėjo vėliau. Iš pradžių slėpiau veidą po kapiušonu, nes daugybė video- ir fotokamerų taikėsi mums tiesiai į akis. Po to nusprendžiau, kad čia nekoks pusiau apsisprendimas – nėr ko laužts. Ir nusiėmiau kapiušoną.
Pastatėm palapines, ištiesėm kilimėlius ir atsisėdom. Tada ėmiau drebėti. Suvokiau, KĄ mes padarėm. Ir kad visas mano ankstesnis gyvenimas galbūt dabar byra kaip smėlis pro pirštus. Visas! Intelektualiniai žaidimai, vaikų klubas, tiek metų teikęs džiaugsmo. Užtikrintas gyvenimas, darbas moksliniam žurnale, draugai, knygos, tėvai. Mylimas Minskas. Ir, gal, Baltarusija... ir, gal, laisvė.
Stengiausi slėpti ašaras po kapiušonu, kad nematytų žurnalistai. Negražus vaizdas, kai žmogus dreba ir riečiasi nuo kūkčiojimų.
Po to nusiraminau: kas padaryta, tas. Nėra kelio atgal. Iš tikrųjų, ar verta vaikystėj skaityti tokias geras knygas ir klausyti tokių gerų dainų, jeigu po to gyvenime esi „ne prie ko“?
Liko paskutinis dalykas, ir aš jį atlikau. Paskambinau žmogui, kurį myliu jau du metus ir pasakiau jam tai. Seniai norėjau, bet nedrįsau. O dabar nebebuvo ko bijoti.

2 dalis. „Nuostabumas toli“ ir šis tas apie melą

Iš pradžių mūsų buvo labai daug, tankus žiedas. Grojo muzika, žurnalistai ėmė interviu. Kalbėjau su „Euronews“ korespondentu ir Gruzijos teležurnalistais, NTV korespondetu. Manęs tai, tiesą sakant, nedžiugino, bet jie dažnai prie manęs prieidinėjo.
Po to 23:00 muziką išjungėm, nes įstatymas draudžia garsią muziką naktį. Mes stengiamės paisyti visus įstatymus iki smulkmenų.
Nes žinom – kiekvieną smulkmeną gali apsukti prieš mus. O jeigu nebus smulkmenos – išgalvos.
Po vidurnakčio žmonės ėmė skirstytis, nes ne už ilgo užsidarinėjo metro. Mūsų buvo vis mažiau ir mažiau, bet žiedas stovėjo puikiai, tiesiog mirtinai.
Naktį ateidavo žmonių su termosais karštos arbatos. Dažniausiai tai buvo pagyvenusios moterys ir vyrai iš artimiausių namų. Prieiti prie mūsų buvo nelengva nuo pat pradžių. Kad žmonės negalėtų mūsų palaikyti, milicija sulaikydavo kiekvieną, pas kurį rasdavo termosą, maisto ar miegmaišį. Bet jiems kažkaip pavykdavo. Atsimenu dvi pagyvenusias moteris, kurios atitempė tris termosus karšto vandens. Jos mus bučiavo ir sakė, kad melsis. Paryčiais atėjo visai suvytęs senukas su lamdytu celofaniniu maišeliu. Ten buvo virta dešra ir duona. Senukas sakė: „Atleiskit, kad taip mažai. Viskas, kas buvo šaldytuve“.
Jeigu ne šie žmonės, mums būtų sunkiau. Dabar milicija juos pagauna ir už arbatos termosą arba miegmaišį įpaišo 10 parų. Pagal vakarykščius internetinius duomenis, sulaikyta jau daugiau, nei 100 žmonių.
Kas mes darėm žiedo viduj? Vaikščiojom, bendravom. Sėdėjom rateliu, dainavom. Pačią pirmą sudainavom „Nuostabumas toli“. Ji irgi buvo kaip apie mus. Kažkokie radistai prikišo mikrofoną ir įrašė. Man trūko balsas ant žodžių „Girdžiu balsą, balsas klausia griežtai: Ka šiandien dėl rytojaus aš padariau“. Šitą dainą, žmonių, kurie mus dengė savo kūnais, apsuptyje, aš irgi pasistengsiu atisiminti visam gyvenimui. Šitas vakaras, ko gero – pats geriausias ir svarbiausias mano gyvenime.
Didžioji dalis mano pasakojimo neigs visą melą, kuriame mus murkdo baltarusiškos ir kai kurios rusiškos žiniasklaidos priemonės. MELAS, kad mūsų veiksmas – antirusiškas, kad mes nekenčiam Rusijos. Tarp mūsų buvo rusų iš Maskvos, su rusų trikoloru. Mūsų maidanas prasidėjo ne vien balatarusiškom dainom.
Mūsų protestas – prieš melą ir diktatūrą, prieš rinkimų falsifikavimą ir žmonių pradingimą, prieš žurnalistų sumušimą. Prieš Tarybų Sąjungą, kuri griebia mus už kojų iš savo tokio, rodos, gilaus kapo.
Norisi užduoti klausimą rusams: nejaugi jums reikalingas toks sąjungininkas kaip Lukašenka? Sąjungininkas, renkamas pagal principą „nors ir svoločius, bet savas svoločius“.
Tiems rusams, kurie stovėjo žiede petys į petį su baltarusais, tokio sąjungininko nereikia.
O dar su mumis buvo keli ukrainiečiai, kurie sugebėjo prasiskverbti per sieną su vėliava. Buvo Gruzijos vėliava, nors gruzinų nemačiau. Buvo daug baltai-raudonai-baltų vėliavų ir kelios ES vėliavos.
Kartu su mumis palapines statė du jauni estų žurnalistai.
Beje, MELAS, kad visa tai suplanuota iš anksto. Aš papasakosiu jums, kaip kilo idėja statyti palapines ir kaip susidarė pirmasis drąsiųjų šešetukas. Nebėr ko prarast – mūsų snukius rodo visi Europos telekanalai, ir saugumiečių, ko gero, irgi. Paskui iš manęs gali išmušti parodymus, kad viskas buvo kitaip, bet tikiuosi, kad čia suspėsiu papasakot tiesą.
Nuomoju butą su Saša ir Tania. Su Tania gyvenom kartu dar Universiteto žurnalistų bendrabutyje. Kartais mus aplanko Sveta iš Smorgonės, draugė iš to paties bendrabučio.
Kovo 18-tą Milinkevičiaus palaikymo koncerte Tania ir Saša susipažino su dviem žurnalistais iš Estijos, K ir S. Jie vaikščiojo, klausinėjo, kur galima nakvoti, nes nenorėjo eiti į viešbutį. K mums papasakojo, kad kertant sieną juos 3 valandas tardė žmogus iš KGB. Iš K atėmė nešiojamą kompiuterį. Todėl jie bijojo kažkur apsistoti oficialiai.
Tanka ir Saša atvedė juos pas mus. Mes kalbėjom iki išnaktų, iš ryto aš ėjau stebėti rinkimų, po to į aikštę, namo taip ir negrįžau. Nakvojau pas Pašą.
Pagal skaičius, kuriuos jau vakare pateikė centrinė rinkimų komisija, darėsi aišku, kad mus apgavo. 19-os vakare atvažiavo Sveta. Ji agitavo už Milinkevičių Smorgonėje, ir rinkimų rezultatai jos apygardose irgi nedžiugino.
Kaip papasakojo Tania, naktį jos sėdėjo virtuvėj ir kalbėjo apie tai, kaip galima išreikšti savo protestą. Palapinių idėja visiems atėjo į galvą beveik vienu metu.
Įdomiausia, kad ne tik jiems kilo tokia idėja. Mes su Paša tą pačią naktį irgi apie tai svarstėm, bet ties svarstymais ir sustojom. O Svetka su Tania – ėjo toliau. Jos paskambino pažįstamiems ir veikėjams iš „Jaunojo fronto“. Pasirodo, daug kas turėjo tokių minčių. Jiems reikėjo tiesiog susitarti, kada ateis į aikštę ir kaip ten atsitempti reikmenis.
K ir S iš pradžių nustebo, tada pasakė: „galvokite patys, čia juk jūsų valstybė. Žinoma padėsim jums statyti, bet mums juk lengviau. Blogiausiu atveju deportuos ir viskas. O jūs turėsit didžiulių problemų“.
Svetka su Tania nebijojo problemų. Taip jie buvo jau keturiese. 20-tos ryte jos paskambino mums su Paša, paklausti, ar leidžiu paimti savo palapinukę, miegmaišį ir kuprinę. Aš, be abejo, leidau. Mes su Paša nutarėm, kad irgi kaip nors sudalyvausim – bet tada tai atrodė ne taip rimta.
Taip mes buvo jau šešeri. Neskaičiuojant tų, kurių nepažinojau.
Beje, vidutinis žmonių amžius Spalio aikštėj panašus į mano. Apie 24. Visai jaunų, studentų yra, bet ne visi. Yra ir vyresnių, daugiausia – vyrai žiede. Vaikinų daugiau, nei merginų.
Taigi, tęsiu pasakojimą. Mus beveik visą laiką fotografavo, aš užsimerkdavau, kad blykstės netrukdytų dainuoti. Stovyklos vidury, tarp palapinių, išklojom turistinius kilimėlius. Ant jų iš pradžių krovėm maistą ir šiltus daiktus, po to jų pasidarė labai daug, ir išskyrėm dvi palapines atsargoms. Kai nešiojau per eiles karštą arbatą, kažkas man padovanojo dvi puokštes gėlių – irisai ir dar kažkas. Pamerkėm stiklainyje. Šalia kažkas atnešė ir pastatė ikoną. Uždegėm dvi storas žvakes.
Stengėmės šitą centrą laikyti švaroj, išnešti nuo jo šiukšles. Vis dėlto ikona... Šalia statėm tik karštos arbatos termosus, bet jie greitai tuštėjo. Nebuvo daug laiko sėdėjimui – kai tik atsirasdavo arbatos ar kavos, pilstėm į stiklines ir išnešiodavom žiedui.
Tiesa, vienas iš bjauriausių baltarusų žiniasklaidos išgalvojimų – kad mes visi girti ir termosuose mums neša alų. Taip kreivai sugalvota – koks durnius 3 valandą nakties tokiam šaltyje gers alų, o ne karštą vandenį?
Nors tokius išgalvojimus numatėm. Todėl palapinių miestelyje ir aplink jį buvo visiškas sausas įstatymas. Visi puikiai suprato – neduok Dieve nors lašą spirito, tuoj pat nufilmuotų ir paskelbtų alkoholikais.
Periodiškai žmonės imdavo skanduoti „AŠ SAU-SAS! AŠ SAU-SAS!“. Apie 4 ryto kažkoks nepažįstamas atnešė du butelius degtinės. Norėjom išvaryti jį su jais atgal, po to pagalvojom – o gal jis tikrai ne provokatorius, gali įkliūti mentams? Net neatidarinėjom tų sumautų butelių. Apvyniojom, kuo galėjom, paslėpėm į palapinę ir užvertėm daiktais.
Visą naktį su mumis buvo A. Milinkevičius su žmona. Jie leidosi nuo laiptų, prieidinėjo prie palapinių. Vieną kartą sugebėjo iš išorės atitempti termosą su arbata. Du Milinkevičiaus sūnūs buvo naktį sulaikyti prospekte, kai bandė pranešti šiltų daiktų.
Naktį buvo labai šalta, ypač žiedui, kuris mus dengė ir nuo vėjo. Šie žmonės... aš pasiruošusi prieš juos klūpėti. Jie stovėjo tankiu žiedu šaltyje visą naktį, o kai kurie ir ilgiau – DAUGIAU NEI 14 valandų, niekur neišeidami, nepajudėdami iš vietos. Naktį mums atvedė visai jauną vaikinuką, lengvai apsirengusį. Jis vos prašnekėjo. Girdėm ji arbata, trynėm rankas be pirštinių.
Kaip šildėmės? Dainavom, skandavom, šokom, mušdami ritmą į puodelius. Skritinguose apsupties pakraščiuose žmonės kartkartėmis irgi imdavo šokti kažką panašaus į viduramžių žiedinius šokius, ritmiškai žingsniuodami ir trepsėdami.
Kažkas darė atsispaudimus, atsilenkimus. Keli žmonės begiojo aplink ratą, kuo arčiau stovinčiųjų. Jie bėgo su vėliavom – vaikinukas su rusiška, kažkas su dviem – baltarusų ir ukrainiečių, tada gruzinų. Periodiškai jie džiaugsmingai rėkė „Jaunimas už sveiką gyvenseną!“. Aš irgi prabėgau su jais. Žiauriai sušildo.
Vėliau teko spręsti dar vieną problemą. TUALETO, kaip prozaiškai beskambėtų. Aišku, dauguma aplink gyvenančių žmonių įsileistų mus į namus. Problema, kad nėra kaip praeit. Aplink žiedą stovėjo žmonės civiliniais drabužiais ir specbūrai. Buvo užblokuoti visi įėjimai-išėjimai į aikštę. Savo akim mačiau, kaip aplinkinėse gatvėse stovi ištisi karavanai – furgonai sulaikytiems, OMONO autobusai. Nueik kur nors į šalį – ir suvisam.
Ilgai galvojom, kaip išspręsti situaciją. Padėjo vienas vaikinas – digeris. Jis kone plikom rankom atidarė kanalizacijos dangtį, šone, arčiau kelio. Virš šachtos pastatėm palapinę, išpjovėm dugną. Iš pradžių iš šachtos dvokė. Drąsinau aplinkinius, sušukau „O jūs galvojot, revoliucija kvepia rožėmis?“ ir nėriau į palapinę.
O per baltarusų televiziją pareiškė, kad šunys opozicionieriai įsirengė tualetą – tyčia – prie pat antro pasaulinio karo muziejaus. Juokinga! Muziejus yra taip toli į šalį nuo žiedo ir žurnalistų kamerų, kad tas, kas užsimanytų prie jo apsilankyt, tikrai negrįžtų atgal.
Reikia pasakyti apie dar vieną melą. Toks nesąmoningas ir gremėzdiškas išgalvojimas – o vis dėlto daug žmonių juo tiki. Mes, atseit, stovim tiesiog už pinigus. Iš pradžių įvardino 20 tūkstančių baltarusų rublių sumą. Tada suprato, kad labai juokingai ir kvailai skamba. „Pakėlė“ mums „atlyginimą“ beveik penkis kartus – iki 50 dolerių.
Dieve mano! Tegul tie, kas tuo tiki, ateina ir pabando pastovėti po civiliai apsirengusių žmonių žvilgsniais ir kamerom. 14 valandų pastovėti, stingdančiam šaltyje ir kaip išsivadavimo laukti aušros. Džiugiai šūkauti, kai išaušta. Ir matyti iš ryto, kad pastiprinimo per mažai, žmonės tiesiog neprasiskverbia. Jausti, kaip baisiai su kiekviena minute retėja žiedas, nes žmonės neatlaiko ir išeina miegoti, o pamainos nėra. Ir kiekvieną minutę laukti šturmo, sumušimo, provokacijų. Žinoti, kad gal rytoj tave išvarys iš universiteto, arba iš darbo, arba pasodins į kalėjimą.
Taip, ryte mūsų liko visai mažai. Kai 6 ryto prospektu pravažiavo pirmasis autobusas Nr. 100, sugalvojom, ką daryt. Žiedo dalis, stovinti veidu į prospektą, kiekvieną kartą kai pravažiuodavo „šimtukas“ priklaupdavo, kad matytųsi palapinės. Ir skanduodavo: „PRI-SI-JUN-KIT! PRI-SI-JUN-KIT!“. Jie taip darė, kol fiziškai pajėgė.
Laukėm ir laukėm pagalbos, o jos ateidavo taip mažai!!! Bet jau 9-tą valandą tapo aišku, kad žiedas išsilaikys. Dalis žmonių pasikeitė. Kai nešiojom arbatą ir maisto, jie sakydavo: „ačiū, mes ką tik iš namų“.
9-tą man pasidarė visai bloga. Norėjau miego, drebėjau nuo šalčio. Įtaikėm su Paška momentą, bėgte prasmukom pro specbūrius ir civilius, prie kurių būriavosi žurnalistai, įšokom į „šimtuką“ ir išvažiavom. O Svetka ir Tania liko, trečią parą be miego.

3 dalis. Miegmaišis kaip proletariato ginklas. Nekenčiu

Pamiegojom pas Pašką porą valandų ir išvažiavom į darbus. Taip keista: tu pats jau kitoks ir tavo gyvenimas pašėlusiai keičiasi, bet kol kas viskas vis dar juda iš inercijos sena vaga, tylu-ramu. Redakcijoj dar niekas nežinojo. Dar vieną dieną galima pasidžiaugti keista iliuzija, kad tęsiasi ankstesnis, pamatuotas ir jaukus gyvenimas. Keista ir saldi iliuzija, tarsi iš kalėjimo ar karo būtum pusdieniui sugrįžęs į ankstesnį gyvenimą.
Net nesmiginėjau darbe. Suredagavau velniško sudėtingumo straipsnį, žvaliai susitvarkiau reikalus.
Tada nuvažiavau namo – persirengt šilčiau, persiaut, gi susiprotėjau išeit iš namų lengvais pavasariniais bateliais. Pavalgyt normaliai nespėjau. Nusprendžiau važiuot į aikštę, nors ir abejojau. Atrodo, kad smarkiai peršalau, norėjos išsimiegot ir parašyt dienoraštį. Nes jei rytoj susems – likit sveiki, „tęsinys bus“!
Vis dėlto apsisprendžiau. Apsivyniojau po striuke miegmaišiu, prisiuvau miegmaišį prie megztinio ir apvyniojau izoliacija.
Mane paėmė metro stotyje prie Spalio aikštės. Labai lengvai ir paprastai – miegmaišis matėsi iš po striukės. Milicininkas užstojo kelią, paprašė dokumentų ir liepė eiti paskui jį į atramos punktą metro.
Ten teko atlikti priverstinį striptizą, išimti viską iš rankinuko. Stengiausi elgtis kuo ramiau ir geranoriškiau. Bandžiau užmegzti žmogišką pokalbį su uniformuotais pareigūnais ir man pavyko. Oficierius, kuris ten sėdėjo, buvo išvis normalus, su juo kalbėjom. Tas simpatiškas juodaakis vyrukas visiškai rimtai klausė, kiek man sumokėjo. Antras buvo visai ne toks. Jis kratė mano rankinuką. Rado diskelių ir piktai klausė, kas ten. Aš ramiai pasakiau: „paimkit, pažiūrėkit“, o pačią akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Ten buvo naujienos iš svaboda.org ir „Koviniai dienoraščiai“. Antras mentas ilgai galvojo, ar verta diskelius sulaužyti (ko man tuo momentu norėjosi labiausiai). Galų gale vis dėlto grąžino. Grąžino ir K estišką vizitinę kortelę. Turbūt nepastebėjo žodžio „correspondent“.
Kalbėjom su milicija, bandžiau paaiškinti jiems savo poziciją, duoti suprasti, kad mes – ne girti tarčiokai. Milicionieriai sakė, kad šiąnakt bus reidas, žmones muš ir veš į miliciją. Žodžiu, bandė įbauginti.
Tik vieną kartą aš vos vos susilaikiau. Kai atėjo civiliai apsirengę žmonės, saugumiečiai.
Jeigu milicininkus galiu suprasti ir kažkaip pateisinti, šitų – ne-ken-čiu! Jie visi kažkuo panašūs: tie patys stamboki neišraiškingi veidai, tas pats pasitenkinimas savimi ir įsitikinimas, kad jų niekas nenubaus. Apsirengę tamsiai ir neišraiškingai, pagal tai juos galima pažint.
ŠITIE buvo su ženkliukais, su MŪSŲ ženklikais „už laisvę“! Poskyryje jie elgėsi kaip šeimininkai. Vienas iš jų, aukštesnis ir platesnis, pažvelgė į mano miegmaišį ir patenkintas pasakė: „O! Miegmaišis! Nuneščiau Nikolajevičiui į mašiną, tegu pasišildo, jau sušalo per keturias valandas.“
Čia aš suvokiau, kad turiu kaip įmanydama tvardytis, kitaip pratrūksiu. Jie landžiojo po mano daiktus, ilgai žiūrėjo pasą. Vienas paėmė brolių Strugackių knygą iš rankinuko, nesusipratęs pasukinėjo rankose (taip ir norėjosi rėžti: tai – knyga, ją skaityti reikia) ir paklausė: „Čia kas? Detektyvas? Mistika?“
Iš pradžių norėjo surašyti protokolą ir nuvežti mane į Okrestino priėmimo-skirstymo punktą. Bet aukštesnis numojo: „Ai, ką iš jos išpeši! Einam pas tuos kvailelius. Kol vežiosim, ten žiede visus saldumynus be mūsų suvalgys“.
Ir užkabino į matomiausią vietą balta-raudonai-baltą ženkliuką.
Tokios neapykantos ir skausmo aš dar niekada nejaučiau. Man norėjosi įsikibti jam į gerklę, šitam sočiam prišertam ciniškam paršui, kuris mus suseminėja ir švaria sąžine ėda mūsų maistą. Maistą, kurį mums tempia žmonės, rizikuojantys už tai 10 parų laisvės praradimo. Kurį dalina sužvarbusiom rankom mergaitės, antrą parą be miego stovinčios maidane.
ŠITO neįmanoma nei pamiršti, nei atleisti. Viešpatie, jeigu tu esi! Jei nori, siųsk mane į pragarą. Bet padaryk vieną! Stebuklą – kad sekantis gabalas sustotu kuolu skersai ŠITO gerklę.
Šito negalima atleisti ir pamiršti. Šlykščiausia, ką padarė dabartinė valdžia – padalino savo liaudį į „sąžiningus“ ir „nesąžiningus“. Didesnei liaudies daliai iš pagrindų išplovė smegenis. Niekšingai apmelavo prieš ją pačius skaidriausius, sąžiningiausius ir drąsiausius, nepakenčiančius neteisybės, nemokančius taikytis su blogiu. O tą pačią mažiausią, „kitamintę“ dalį privertė į kiekvieną praeivį žiūrėti kaip į galimą provokatorių ir spectarnybų darbuotoją. Visą liaudį privertė bijoti ir tylėti. Bijoti arešto, išmetimo iš darbo, sumušimo tamsioj laiptinėj. Bijoti už save, draugus ir gimines. Šiom dienom man pastoviai skambina pažįstami ir draugai, klausia, ar aš laisvėj, kaip aš jaučiuosi.
Tikrina, ar su manim viskas tvarkoj.
Jeigu ir tvarkoj – neilgam. Neturiu iliuzijų. Jeigu šiandien mane palaikė dvi valandas ir paleido, tai nereiškia, kad valstybėje įsigalėjo demokratija.
Jiems tiesiog neparanku kelti triukšmą dabar, kai Minske tiek užsienio žurnalistų. Žmonės iš Reuters, lenkų televizijos ir kitos žiniasklaidos – tik jų buvimas dabar mus saugo. Mes laisvi kol ten, aikštėje, stovi žiedas. Manau, kad kai tik visa tai baigsis, „valstybinio saugumo komitetas prisimins mūsų vardus“. Juo labiau, mes neslėpėme savo veidų.

Kovo 22. PRI-SI-JUN-KIT!
Mažumą atsimiegojau namie.
Skubiai baigiu savo dienoraščius ir važiuoju į aikštę. Nesibaigia pažįstamų ir giminių skambučiai, jie matė mane per NTV ir Euronews. Su telefonu kažkas keisto, girdisi triukšmai ir trakštelėjimas. Greičiausiai mūsų klausosi.
Vakar naktį paskambino estai K ir S. Estijos konsulas paprašė jų skubiai palikti šalį. Jis pasakė, kad jie smarkiai pritraukė dėmesį būdami šali mūsų ir kad „palapinininkų“ laukia didelės problemos. Jie atsiprašė, kad išvažiuoja ir palieka mus.
Nežinau, kas bus rytoj. Noriu paprašyti visų, kurie tai skaito. Žmonės! Jeigu jus baltarusai, ateikite į aikštę, kas gali – stovėkite su mumis. PRI-SI-JUN-KIT!
Tikiuosi, kad sugebėsiu išmesti šiuos dienoraščius į internetą, suspėsiu nueiti iki interneto kavinės. Išsiųsiu, kam galėsiu.
Jei gyvenate toli nuo Minsko, išplatinkite šiuos dienoraščius, kad juos perskaitytų kuo daugiau žmonių. Jūs labai padėsite. Jeigu negalite stoti šalia, bent jau PRISIMINKITE, kaip viskas buvo ir papasakoti kitiems.
Dėl visa ko – sėkmės visiems.

Posted by kachiba-chan at March 25, 2006 6:54 PM