iskra

Pavasarį ir rudenį gražiausi man būna saulėti, švelniai oranžiniai sekmadieniai.
Man jie primena vaikystę kai eidavom su mama į miestą.
Tada tėvas savaitgaliais turėdavo svarbių darbų. Turi ir dabar.
Visada ta depresuota nuotaika "visi aplinkui laimingesni už mus" ir negalėjimas sau leisti. Perdėtas savęs nužeminimas ir kuklumas.
Panaši buvo ir paauglystė.
Saulėtais sekmadieniais su ausinuku ausyse klaidžiodavau po miestą. Viena ar su nebiliais draugais. Aplink, ratais, per kiemus. Važiuodavau saulėtais troleibusais. Traukiniais. Ir kažkodėl jausdavausi be ateities.

Ir tik neseniai supratau kokie mano sekmadieniai. Ramūs, melancholiški ir su amžina Laimės vizija horizonte. Su gitaros skambesiu, gergždžiančiu balsu, saulėlydžiu ir amžinu kelio ilgesiu.

Šį sekmadienį eisiu stebėti dangaus, linkint ramių sapnų taip.

(c) Iskra