Aš bandau su ja kalbėtis ir ją įtikinti išlipti iš tos suknistos bakūžės, į kurią ją įspraudė noras viską padaryti tinkamai ir teisingai.
Vilioju ją mintimis apie atostogas žemėje su baltais molio pastatais ir žydra jūra, miegu paplūdimyje, spa ir kitais žiauriai prabangiais dalykais ir pajautimais kaip Čia , bet nesakau jai, jog to artimiausiu metu matyt, nematyt.
O ji manimi vis tiek netiki!
Aš bandau jai kas rytą pasakyti, jog jos salotinė pižama jai labai tinka, bet su salotine suknele baltais žirneliais ji atrodytų dar įspūdingiau.
Raudonos lūpos žirafai nepadėjo, nes tada ji jaučiasi pasipūtusi.. sakė, kad kai pasidažo savo mažas lūpas, padėja jos žandai. Keista, tokio dalyko dar negirdėjau...ryškinį lūpas, o didėja žandai.
Į bakūžę įspraustoji žirafa kojas iškišo pro langus, o kaklą pro kamina. Gerai kad vasara - niekas nekurs pečiaus. Žirafai ramiau..
Pažadėjau žirafai pavėžinti ją dviračiu ir padovanoti gaivius kvepalus, kad važiuodama pro šalį kvepėtų vaisių ir gėlių aromatu, uostų savo saldų kvapą.
Pažadėjau jai, kad niekas jos neskriaus dėl to, kad ji salotinė! Jos iš viso niekas neskriaus, nes ji žirafa! Ir ji mano!
