tęsiant tas temas.
negaliu užmigti.
jau bandžiau kokius keturis kartus per šias tris su puse valandos.
nesimiega.
nors ir puslapių kuriuos norėčiau, kad užkrautų - neužkrauna.
ir skauda iš vidaus. kartais kai pagalvoju (o juk galvot nereikia - aut.past) sekundėlę ar kelias atrodo, kad venos iš vidaus suplyš.
nes taip.
nešiojuos (uždelsto veikimo?) bombą.
bent taip jau dabar atrodo, kai guliu.
koks varginantis, bet maloniai, jausmas kai (su)realybės nebeaprėpiu protu.
oh. protas. ne. ne tas čia žodis. bet kito nerandu.
jei kasnors mane valandai perkeltų į IST. važiuočiau traukiniu iš K. į Y.
arba kelčiaus iš Azijos į Eu ir atgal.
bet tada tikriausiai bombą dar labiau pajusčiau.
aš net kartais pagaunu save su mintim, kad manyje ne kraujas teka.
o kažkas.
nors medikai to niekada nedrįsta konstatuot.
tik dabar kažkodėl ir vėl prisimenu, kad prieš operacijas, kiek aš jų turėjau, nieks netyrė.
nes neabejojo?
ei. neabejok ir tu.
nes kai kažkas stipraus yra šalia, ir tiki (skaito - aut.past.) aš jaučiuos tvirčiau.
nes tada I go (negramatiška. bet geriau skamba - aut.past)
ir išviso.
gera dabar tik suvokt tą jausmą, kai šalia tavęs taip tiki, kad tau net nekyla mintis suabejot.
ir tada vyksta.
tada vyksta patys neįtikėčiausi, ir (cituoju) gražiausi dalykai.
tada gimsta tai kas yra gražu.
(i.v.k.y.g.y.g. - aut.prisiminimas. offtopic)
dabar aš pabaigiu spausdinti tai.
ir užmiegu.