enc

Prisimenu kaip penktoje klasėje atėjus į naują mokyklą (tada, mano gimtajame kaime - pirmąją gimnaziją), susipažinau su naujais klasiokais. Vieną iš jų pažinojau iš darželio laikų (tada dar fotografinė atmintis buvo gera), o kitą iš muzikos mokyklos kurioje kartu lankėme solfedžio bei muzikos literatūros pamokas.

Abiejų tėvai dirbo telekome bei turėjo namie po asmeninį kompiuterį (pamenu abiejų taktinius dažnius: 33MHz ir 100MHz). Vienas iš jų pasodino mane priešais kompiuterį ir pradėjo kažką ten maigyti. Kiek pamenu tai buvo DOS aplinka su Norton Commander bei Windows 3.11. Man, kaip kaimo vaikui tai buvo iš tiesų įspūdinga. Aš iš karto užsinorėjau turėti savo asmeninį kompiuterį, mokėti programuoti, paišyti. Kaip bebūtų keista - žaisti žaidimus tokiu kompiuteriu man tikrai nerūpėjo.

Turbūt dėl šio nereikšmingo popamokinio įvykio pasikeitė visas mano ateities gyvenimo vaizdas. Nuo tada pradėjau skaityti knygas apie kompiuterius. Pradėjęs 9-tą klasę pasirinkau tiksliųjų mokslų profilį, nes ten "arčiau technologijų". Gavau pirmąjį savo asmeninį kompiuterį. Net nepastebėjau, kaip informatikos paskaitose pradėjau nuobodžiauti. Pradėjau pamažu programuoti (Pascal, Delphi). Susipažinau su internetu ir pradėjau kurti interneto puslapius (HTML, PHP, dar vėliau - MySQL). Mėgavausi kiekviena parašyta kodo eilute, kiekvienu pagamintu interneto puslapiu. Susipažinau su begale žmonių, kurie buvo mano idealai, žmonės į kuriuos norėjau būti panašus. Žinoti/mokėti tiek pat daug kiek ir jie.

Dabar programuoju jau 5 metus. Duonai užsidirbu programuodamas - 3. Programuoti moku, paišyti taip pat. Žaidimų vis dar nesinori žaisti. Beliko vos keli žmonės į kuriuos norėčiau lygiuotis. Dar mažiau į kuriuos norėčiau lygiuotis IT srityje. Į visus kitus - pagal išsilavinimą ar pasiekimus.

Visos ambicijos užmirštos. Nežinau (o gal užmiršau), kodėl taip norėjau būti programuotoju...