Prisiminimas apie post-žvejybą vaikystėje
Mano gimtojo kaimo, mylimo kiemo vaikai kiekvieną vasarą dažnai eidavo žvejoti. Mane nelabai domindavo jų laimikiai, kiek jų požvejybinės išdaigos (švelniai tariant). Didesnius laimikius (delno dydžio žuveles), jie parsitempdavo namo ir atiduodavo savo auginitiniams (šunims/katėms/žiurkėnams/etc.). Mažensius pakabindavo ant meškerės trišakio kablio ir atvynioję ilgą valo gabalą užmesdavo užkabintą žuvį ant šulinėlių.
Šulinėliai yra montuoti ant betonuotos platformos, nuo kurios ištisus metus sklisdavo šiluma. Žiemą aplink tą platformą visada budavo aptirpęs sniegas ir iš šulinėlių skylių sklisdavo vandens garai.
Užmetus žuvį ant šulinėlių po dalį kiemo pasklisdavo silpnas žuvies kvapas. Tiesa, pas mus (turbūt kaip ir kiekviename mažo miesto kieme) buvo daug benamių kačių, kurios "bazavosi" šiltuose namų rūsiuose.
Pajutusios žuvies kvapą katės sėlindavo prie šulinėlių norėdamos paėsti. Manau, kad draugams pats adrenalino antplūdis būdavo tada, kai katės kąsdavo tą žuvies dalį, kurioje būdavo pats trišakis kablys. Tada jie "kirsdavo" ir budavo sužvejoję katę.
Pagalvojus kartais šleikštu pasidaro. Nenorėčiau nerūdyjančio plieno savo gomuryje. Tiesa, vienas pažįstamas minėjo, kad savo akimis naktį matė kaip grupelė vandalų apipylė katiną benzinu (ar kitu dengančiu skysčiu), padegė jį ir paleido bėgti gatve.