« kokia ironija | Main | Run away with my memories »

it's just it...

Cigarete, tu mano rankoje - aš medituoju su tavimi. Tavo švelnus prisilietimas priverčia pasijausti gyvu, sutelkti dėmesį į tai, kas yra brangiausia. Tu - neatsiejama mano dalis. Tu - mano atributas, aksesuaras, aš!
Man be galo patinka tavo tylėjimas, nors kalbėtis su tavimi taip pat veža (nesvarbu, ką galvoja kiti). Tu mano narkotikas, ir vis dėl to... Tavo smilkstantys dūmai užtempia ribą tarp realybės ir svajonių, man patinka kvėpuoti tavimi. Man patinka tave turėti arti širdies... Taip, toje mažoje dryžuotų marškinių kišenėje... Aš nemesiu rūkyti, nesulaužysiu tavęs, neduosiu rūkyti kitiems, kai tik pats būsiu surūkęs tiktais pusę. Ir tai nėra pažadai, tai ateistų Dievo įsakymai, nes aš tikiu į Tave, mano cigarete...

Comments

Kas jus, p. enc, taip sugadino? Negi kompiuteriai?

nezinau, kas mane sugadino, bet ta tikrai buvo ne kompiuteriai...

"Man be galo patinka tavo tylėjimas..."
kai rukai vienas, tylioj nakty, gali isgirsti kaip letai ir svelniai ji sneka betraukiant jos saldu aromata... gali isgirsti jos viliojancio dumo sokio melodija... ;)

Pagarba straipsniui.