enc

velniškai gerai tu įsitaisęs, seni, ė mes dar išgersim, sakai, tamstą gerai atsimenu, tu kažką turėjai tokio, taip taip, tapymo aistrą, o burnoje renkasi tąsios ir gličios seilės; senis kvatojasi, bet jauti, jis tavęs bijo, jį trikdo tavo stiklinės akys, negyvas balsas, sukaustyti judesiai, o seilės tebesirenka burnoje, senis kažką kalba, jis apsimeta, jog jam linksma, ak, pone profesoriau, koks tu šlykštus su nudrengtu chalatu, aš kažką sakau (bet ką? Ką?), mano ranka paima ir mėšlungiškai suspaudžia sunkią ir masyvią sidabrinę šakutę, o senis tebekikena, taškosi atkraginęs galvą, Ivas genijus? Tas debilas, kurį mes išmetėm iš pirmo kurso? Cha, cha... Senis kvatojasi, jo Adomo obuolys, glotnus ir švariai nuskustas, užlietas žalzganos šviesos, skausmingai arti, jis gundo ir masina, ir aš staiga aplinkstu į priekį ir smeigiu šakutę į tą gundantį obuolį, palieku ją styroti, o profesorius kriokteli, stvera šakutę drebančiais pirštais, vos sugraibo, pagaliau švirkšteli kraujas ir nuvarva pižama lyg Kandinsio ar Poloko abstrakcijose, o jo išsprogusios, pavandenijusios akys su nuostaba įsispitrina į mane, tik paskui jose sustingsta siaubas, ir aš net nepajuntu, kaip mano rankoje atsiduria butelis ir trykšta į smulkiais prakaito lašeliais nubertą plikantį viršugalvį, ir tos klaikiai išsprogusios akys užsimerkia, senio kūnas pasvyra į priekį, atsiremia krūtine į stalą ir tamsiai raudona dėmė skleidžiasi staltiesėje, apsemdama taurių kojeles, vazą su sausainiais, visą tą idiotiška natiurmortą..."
Psichiatro N. magnetofono juostelėje įrašyta užhipnotizuoto paciento L.M., teigusio, jog neatsimena, ką veikė vienu metu, monologas (Pagal F.J. Hofmano lentelę, leidžiančią matuoti "sąmonės srauto lygį" pąsamonės gradacijoje, - trečia pakopa).
Pastaba (įrašyta ranka): Pridėti prie bylos.