V.Zubka "Sala" | Pt. 1
Šviesi papurusi mergaitės galvutė su įrištu mėlynu kaspinu plaukuose čia sušmeižuodavo, čia vėl pradingdavo aukštoje žolėje. Putlioje rankutėje ji laikė suspaudusi tuščią degtukų dėžutę, į ją rinko boružes. Buvo įkalinusi ir keletą vikrių rudų skruzdžių, bet jos greitai išsivadavo, o viena skaudžiai įkando į pirštą. Keliu pasišokčiodamos lėkė mašinos. Jas vijosi tiršti dulkių debesys, kurie ilgai sūkuriavo ore. Ūmai mergaitės burnytę iškreipė siaubas - iš griovio į kelią išsirito kažkoks pilkas kamuolys, tačiau nespėjo ji riktelėti, kai didelė, karščiu tvoskianti mašina stabtelėjo ir vyras, iškišęs pro atvirą langelį žvilgantį nuo prakaito veidą, piktai nusispjovė. Į mergaitę jis nė nepažvelgė. Veikiai tižus veidas dingo, mašina abejingai atsiriaugėjo dūmais ir nudulkėjo keliu. Mergaitė įsikišo dėžutę su vabaliukais į mažą kišenėlę ir smalsumo genama nedrąsiai pritapeno artyn.
Kelio dulkėse tysojo nedidelė raina katė. Iš žaizdos pilve plūdo kraujas, jos viduriai driekėsi žeme. Dar bandė šliaužti, tačiau paskutinė gyvybė jau sunkėsi, varvėjo iš jos. Mergaitė ilgai stovėjo nuleidusi galvą, kol pagaliau neryžtingai žengtelėjo keletą žingsnių ir pritūpė. Ją krėtė keistas, dar niekada nepatirtas drebulys - norėjosi sprukti kuo tolyn nuo dvesiančios katės, tačiau kažkas, ko ji dar nežinojo savyje esant, ją laikė. Tad išplėtusi akutes ji žiūrėjo, kaip silpsta katės jėgos, blausiasi akys, buka skausmo išraiška lėtai stingsta jos išvieptame snukelyje. Ir mergaitės šnervės staiga suvirpėjo nuo slasvo ir gaižaus kraujo, vidurių kvapo, išsiplėtė, ji palinko prie katės, užsimekrė ir greitai, kone per jėgą sugrūdo virpančia rankutę į gilią žaizdą. Ir kruptelėjo palietusi kažką šiltą ir glitų...
... skausmas. Aštrus, geliantis, pulsuojantis po visą kūną, prasidedantis kažkur pakaušyje, akiduobėse ir besibaigiantis kojų panagėse. Tūkstančiai skausmo vorų bėgiojo mano kūnu, jį per smėlį įsirėžusi vilko Rasa. Girdėjau, kaip ji kriokuoja ir švogždžia, iš neapsakomo įniršio kramtydama lūpas, kaip nykiai keikiasi ir spjaudosi, kad aš toks gyvuliškai sunkus. Gaila tik, kad negalėjau jos matyti - buvau bejėgis, suvystytas lianų tinkle, svaiginamas šiurpios, kraują gyslose stingdančios minties, kad būsiu paaukotas, laužas jau šnypščia, spragsi, dega, šnervėmis jaučiu jo stiprius, dusinančius dūmus.
Laukite tęsinio