ejik

Pastebėjau, kad paskutiniu metu nelabai ką rašau apie kompus, ir smalsumas paklausė manęs: "kodėl?" ;) Gerai pagalvojęs, galiu prisimint kodėl aš apie juos rašiau:

Pirmi postai buvo tipiškas blogas, lygiai tokie kokius rašo visi pradedantieji (gal per drąsiai pasakyta), tipiškieji blogeriai: atėjau į darbą, diena a, diena n. Greitai pasidarė nebeįdomu rašyt tokius postus , gal tik spėju kiek vėliau negu kam nors juos skaityt.

Dar buvo šūsnelis postų apie OpenBSD, mini HowTo ar pan. Jie labiau buvo skirti man pačiam, kad prisiminčiau tai, ką kažkada dariau, kad nereikėtų dar kartą kastis per krūvas dokumentacijų, jeigu netyčia kažką pamirščiau. Dabar visa tai jau moku kaip dukardu (su mažyte paklaida) ir galų gale pasidarė jau įprasta laisvai skaityt anglišką dokumentaciją ir informacijos dubliavimu savo bloge neužsiimu. Aišku, kartais širdį paspaudžia nostalgija seniems laikams, kai gerų žmonių iniciatyva buvo judinami visokie gražūs projektai, kaip Linux lietuvoje, freeshkė, lietuviškas linux howto projektas (kaip dabar pastebiu šie projektai numirė, žmonės diskusijose geriausiu atveju pafleimina kokia distra geresnė ir galiausiai instaliuot kokį Ubuntu ar Gentoo pasidarė lengviau negu du pirštus apmyžt :). Dėt kokios nors distros xmanager'io screenshpt'ų nesiruošiu.

Taip pat buvo ir pora postų apie langučius, kreivą Word'ą ir kit. Irgi manau nereikšmingi. Prisiminimams, jeigu kada nors prireiktų man pačiam. Dabar krataus nuo bet kokio vatotojiško kompų admininimo. Nepatinka ir gyvenimas nebeverčia. Gut.

Kas dar lieka? Programavimas? Gal. Gal kažkada apie programavimą kažką ir parašysiu.

Posted by Ejik at 11:49 PM | Permalink | Comments (1)

Pasirodo internete kartais galima atrasti ir ka nors gero... Vat visai nesenai atradau Gintarą Beresnevičių.

KELI PATARIMAI IR PASERGĖJIMAI

NR.1
Jeigu tu pamatysi žmogų čiulbuonėlį, styrantį ant šakos, margu aprėdu apsigaubusį, išsipuošusį plunksnom beigi rožėmis, žmogų lakštingalos snapeliu, saldžiabalsį giesmininką, čiulbantį ulbantį gražiausiais garsais, suokiantį nuostabiausias dainų daineles, ir, jo klausydamasis, imsi džiaugtis ir šūkauti, šoksi rateliu apie medį, sukrausi daug senų padangų ir jas kūrensi laimingas, niekuo nesirūpindamas, žmogui čiulbuonėliui pritardamas, pats ant šakų pasilypėsi ir vilkeliu suksiesi, dainas dainuodamas, katinu kniaukdamas, šuneliu lodamas, nušoksi vėl ant žemės, pilsi ant savęs rudens lapų saujas, monetas smulkiąsias irgi šūdą balandžių, baltą it sniegas, kitus žmones žmonelius savęspi kviesdamas, sakydamas šit į mane žvelkit, koks aš laimingas, kaip gražiai giedu, kaip dailiai šoku bei tanciavoju, eiva visi šoktų dainuotų su manimi džiaugtųs – taigi, jeigu tu taip darysi, gali būti, kad nesi visiškai sveikas.

daug daugiau čia.

Posted by Ejik at 4:36 PM | Permalink | Comments (1)

Suku galvą dabar, ką galima padovanot 3m. berniukui?

Posted by Ejik at 10:49 AM | Permalink | Comments (12)

Nu ble, nesuprantu žmonių kurie sveikina kažką per teliką arba radiją. Tarkim vyras, kuris sveikina savo žmoną kažkokiatai proga. Wtf? Savo žmoną aš galiu pasveikint parėjęs namo; padovanot gėliu etc. Paskambint jei ji kelionėje ir tai neatidėliotina.

Beje įdomu kaip veikia tokie sveikinimai. Negi koks giminaitis tikisi, kad jo jubilijatas ar sukaktuvininkas visą dieną sėdi prie teliko/radijos? Per kurį kanalą transliuojami sveikinimai jam labiausiai patinka? Ar skambina ir sako: "įsijunk teliką, tą ir tą kanalą - bus siurprizas" :) Bredas kažkoks.

Posted by Ejik at 8:06 AM | Permalink

Klaidingas taitlas. Give me back the web.

Po kompo gedimo atsinaujinau savo mašiną. Naujas procesorius, nauja mamytė, nauja memorija, naujas hdd. WinXP SP2. Niekuo nesiskundžiu išskyrus dviem mozillos žvėreliais: Thunderbird ir Firefox. Laiks nuo laiko jie sugeba pasakyt not responding. Task manager rodo 1-2 proc. apkrovimo. Memorijos dafiga laisva. Po kelių minučių viskas susitvarko. Anyone any ideas?

O kolkas back to IE. :( Obidno odnako.

Posted by Ejik at 3:23 PM | Permalink

Kiek pamenu draugelis apie ją pasakojo jau seniai. Pamenu kaip gal prieš metus jis pasakė:
- Blemba, kokią fainą merginą priėmė dirbt pas mus.
Ją pamačiau gal po kokio mėnesio ir niekuo nesusižavėjau. Veidas, kaip veidas, figūra kaip figūra. Kokia ji graži aš girdėdavau reguliariai maždaug kas mėnesį: "Blemba su ta faina mergiote buvom boulinge". Maždaug kas mėnesį būdavo jų firmos tūsai: oficialūs arba darbuotojai patys susirinkdavo kur nors pasėdėt. Tą merginą aš irgi matydavau karts nuo karto. Maždaug kas tris-keturis mėnesius:
retkarčiais užšokdavau pas savo draugelį į darbą, susitikdavau šeip gatvėje. Niekad nemačiau nieko ypatingo, gražaus ar patrauklaus. Pamenu kartą prieš pusę metų ji persidažė žiauriai ryškiai plaukus. Šitą aš pastebėjau. Bet tas pasikeitimas taip ir liko niekuo neįpatingas. Labai tikėtina, kad ji dažėsi plaukus ir dar daugybę kartų, bet tai buvo neverta mano dėmesio.

Visai nesenai man prireikė nuvažiuot ten. Ir taip išėjo, kad jai irgi reikėjo ten. Kadangi aš taip ar taip važiavau, o ji neturėjo automobilio, tas pats draugelis mus suvedė ir aš gavau kompanjoną, kuris padės nustumt ilgą kelionės laiką ir dar apmokės trupinėlį benzino.

Kelionė - nieko ypatingo. Daug važiuot ir tiek pat gryžt. Vietoj apsisukom greit. Visą važiavimo laiką (bendrai paėmus išeina beveik para pirmin - atgal) plepėjom.

Visai nesenai apsilankiau to draugelio ofise. Užėjau oficialiu vizitu pas lientus. Mane pasitiko pažystamas žvilgsnis. Aš pasisveikinau. Ji nusišypsojo. Mano galva perbėgo mintis: "Bliamba, kokia graži pana."

Posted by Ejik at 2:00 AM | Permalink | Comments (2)