dfnd

Dar savaitgalį pasikabinau standartą aišku, bet man tai šį tą reiškia. Kas kaip ir kodėl – nesvarbu. Kubos vėliava virš lovos. Su ant jos juodu trafaretiniu užpurkstu čegevara ir užrašu revoliution. Gera. Dabar tai sukelia visišką hate‘ą. Ir norą. Ką nors nudusinti. Vėliava man sako – kovok. Nes jei pasiduosi – prieštarausi pats sau. Pats savo viduj. Ir pats tam, ką rėki ir garsiai deklaruoji. Žinai, kad tokių dalykų kainos būna didelės, bet žinai ir tai, kad nebevertinsi pats savęs, jei tylėsi. Nieks nepastebės. Nieks nesužinos. Nieks niekada nieko nepaskys. Na gal kas nors. Vienas. Ir toliau tekės gyvenimas sava vaga. Bet... Visada vienas žmogus žinos visą teisybę. Visada žinosi tu pats. Tai amžiams liks tavy ir gali, ką nori apgaudynėti. Bet tai liks tavyje. Ir vieną dieną, ta vieną dieną, kai save užgniaužiai ir pasirinkai tylėti, pasirinkai sustoti, pasirinkai parduoti save, vardan ramybės... Ar aplinkos ramybė gali nužudyti vidines audras? Ar gali save uždusinti? Ar gali atlikti šitą savižudybę?

Gavau 1. Egzamino gavau 1. Ar tai svarbu? Ne. Skolos natūralu. Daugybė studentų jas turi ir ne po vieną, ir ne po vieną kartą. Nesvarbu. Aš žiurkė graužianti knygas ir lendanti į šiknas destytojam? Parduodanti gyvenimą, kad būtų patenkintas mano šlykštus iškrypimas lįsti visiems į šikną ir atiduoti sielą už bet kokį šūdą, kad tik gaučiau savo sušiktą malonumą – būti rotacijos pirmosiose vietose, puikuotis, koks aš esu neva protingas? Kaip sakau „co to ja, co to maja kamizelka“? Anaiptol. Turėkit jūs savo gyvenimo būdą ir būkit priekyje. Neva, tai ką nors pakeis. Pasižiūri gailiu žvilgsniu ir pagalvoji „get a life“. Bet tai nesvarbu.

1 !!!!!! VIENAS blet. Nu suprasčiau. Tiek tos, nusileidžiu, galiu ir aš kartais prasipist ardydamas šitą sitemą, bet gaut 4. Visgi aš dirbau, aš bent kažką dariau, aš galų gale kiek besimokiau, bet mokiausi egzui, negi tai neverta 4? Juk būčiau lygiai taip pat neišlaikęs egzamino, tai kodėl negali vietoj vieno parašyt keturių?

Kale, tu mane įžeidei!

Šiandien aš sakau: war means war. Nori karo? Praaaaaaašom. Galų gale tu palūši. O gal aš palūšiu. Nežinau.

Gaila nesugalvoju, kaip padaryti taip, kad jinai daugiau išvis nebedėstytų. Bet norėčiau tai padaryt. Pavadinčiau visa tai „neutralizacija“ arba „mentaline kastracija“, sužalojant jos smegenis ir taip sužlugdant visą jos esybę, kurią turėtų kurt iš naujo.

Jinai bandė būti sistema. Deja, pamiršo, kad tokiais visuotinių sukilimų, tokių mini sukilimų laikais negalima šokinėt prieš sistemos varžtelius. Bent jau per aukštai šokinėt, sukeliant visišką jų nepasitenkinimą. Nes darbymety net akmuo kruta. O būtent dabar ir yra kasama dirva neramumų darbymečiui. Ir sistema, kad išliktų, turi atiduot aukas. Turi aukoti viršesnes grandis. Kitaip - gali būti blogai. Todėl, gerbiama dėstytoja, labai slidų šūdą padarė. Įdomu, tik ar sistema bus linkus ją paaukoti. Ar bus linkus atiduoti, pakeisti grandį kita grandimi tam, kad išsaugotų savo „nejudinamos galios“ įvaizdį?

Po velnių. Gerai. Aš dar moku nedaug. Į semestrą 520 lt. Jei ir to nepadidins. Užjaučiu tuos, kurie stos, ir taip gadins sau gyvenimą, krapštydami paskutinius centus, kad surinktų didžiules sumas išsilavinimui, kuriuo galės nusišluostyti užpakalį. Moku 520 lt, tam kad dalis jų yra už tai, kad klausyčiau kažkokios dvigubą pavardę turinčios ir neva Lietuvą mylinčios infantilios gerb. Dėstytojos sapaliones apie meilę, kaip tai svarbu, apie bitutes, svingerius ir kitą šūdą. Kaip sovietų laikais, turiu klausyt jos kalamos man ES propogandos, kai ES kažkokių instancijų nariui, pas kurį nueinam paviešėt, klausimai atrenkami iš anksto, o tai kas dėstytojai nepravartu – neklausiama. Apie problemas tylima, viskas tik aukštinama ir garbinama. Apsišikit su tokiu „studentų kritinio mąstymo lavinimu“! Jūs norit, kad aš už tai pinigus mokėčiau? Aš, kuris visgi kažką bandau daryt šitam fakultete, stengiuosi jame kažką sukurti, kuo atpirkčiau tuos visus minusus. Randu gražių ir naudingų dakykų. BET VISKAS TURI RIBAS! Ir nereikejo rašyti to vieneto. Nereikėjo...

Buvau aš ir mitinge-riaušėse. Išklausiau tiek nuomonių, kad tai yra gerai, pagaliau parodėm, kad turim kažką savy. Nesigilinkim per daug į tai. Esmė – daugybė žmonių man įrodynėjo, kad tai buvo šūdas, ir asilai esam, kad taip padarėm. Tai vat mintys šitiems žmonėms: per tokius kaip jūs ir esam mazgojami su visais kitais skudurais. Kelsiu ekonomiką, toliau mokėsiu už mokslą, žiūrėsiu, kaip mano draugą apiplėšia ir iki mirties sumuša amnestuoti kaliniai, kuriems davė antrą šansą, bet nedavė valgyt, nes neturi valgyt ir tie, kurie nesėdi už grotų. Kelsiu ekonomiką savo studijų įmokom tam, kad toliau klausyčiau, visiško šlamšto ir nesuvokčiau kam tai darau, kam stengiuosi atitikti visuomenės standartus. Tam, kad mėgaučiausi mūsų šituo puvėku, kuris vadinasi švietimo sistema...

Deja.

Nežinau, kaip jausiuos ryt ar poryt, ir kaip tai nuslūgs. Bet ta vėliava mane ragina prisiimti atsakomybę prieš save dėl to, kuo tikiu. Viskas turi ribas. Aš turiu ribas. Bent jau kantrybės tai tikrai. Ir jūs gerbiamoji jas peržengėt.

Turiu net planą. Ką padarysiu, jei šitą pasipriešinimą lydės nesekmės ir sistemos gniaužtai. Turiu plana z. Bet neturiu plano ž. Kol kas.

Ir turbūt nei vienas vistiek neperskaitėt iki galo...