Taigi, buvo be galo daug iki šiol nepatirtų jausmų. O dar daugiau įvairių minčių. Faktas, kad tie žmonės visai nepelnytai yra nustumiami į mūsų šitos taip vadinamos visuomenės užribį. Kai kurių tos visuomenės atstovų žvilgsnius teko stebėti. Jų spektras driekėsi nuo baimės iki pasišlykštėjimo. Ir su tais žvilgsniais Lietuvoje priversti gyventi ne tik neįgalieji bei jų globėjai ir šeimos nariai. "Mes esame kaip pop-žvaigždės, pastoviai dėmesio centre. Tik deja, nuo tokio dėmesio labai jau rauna stogą"- vieningai kartojo stovykloje buvusios neįgaliukų mamos. Ar tik to paties nesakytų Lietuvoje viešintys/gyvenantys/dirbantys kitataučiai, kito etnoso ar kitos (sub)kultūros atstovai?

Aišku, buvo ir tokių, kurie sakė: "ne, man tikrai netrukdo, kad jūs esate čia. Šaunu matyti, kad esate kitokie, kad mokate džiaugtis tuo ką turit. Sakykite, jei galiu kuo padėti". Deja, tokių buvo mažuma, nors taip norėtųsi, kad toks požiūris būtų kiekvienam savaime suprantamas. Tai būtų be galo didelis palengvinimas tiems neįgaliukams, o ypač jų tėveliams ar kitiems globėjams. Nes būtent jie turi prašyti pašalpų ir paramos pas storus kiaules valdininkus, būtent jie atiduoda visas jėgas tampydami savo suparalyžuotą vaiką per apgriuvusias ir neįgaliųjų vežimėliams nepritaikytas gatves ir pastatus, būtent jie nuolat susilaukia replikų iš kažkokių idiotų: "ir kam tu tą daržovę augini, atiduotum geriau į prieglaudą"[sic!].

Tik pradėjęs dirbti su tokiais žmonėmis supranti - tu čia tik dvi savaites, tu jau pavargai, bet tuoj galėsi grįšti į savo "normalybę" ir visi tavo vargai baigsis. O tos motinos, tėvai, broliukai ir sesutės liks su tuo vargu ir nesupratimu visą gyvenimą. Šia tema man labai patiko vieno iš neįgaliukų mamos pasakymas: "Žinai, jei tu padarai kokį nusikaltimą, tave uždaro į kalėjimą. Bet ten tu visada gali tikėtis, kad vieną dieną tave išleis į laisvę. O mes, nors ir nieko nepadarėm, šitame kalėjime liksime iki gyvos galvos".

O dabar kažkaip reikia grįžti į realybę ir į tą nemielą rutiną...

Kadangi iš pradžių nieko apie jokias Zuokulų privilegijas nežinojau, tai ir sąžinė negraužė dėl kažin ko. Pasivaikščiojom ratais paskui tuntą žmonių, kurie kaip kokie zombiai ėjo iš vienos pustuštės patalpos į kitą, patrypėm brūzgynus kiemelyje ir nutarėm eit į šmcą pas tikrus meeenininkus, bo nieko ten įdomaus kaip ir nepamatėm, o dar ir alus baigėsi. Žinia, pats faktas, kad tokios patalpos galėtų būti kažkokiems įdomiems dalykams panaudotos, iš esmės visai džiugino. Bet tai čia kažkas pradėjo aiškinti, kad tai grafo Zuokulo dovanėlė kūrėjams. Iš pradžių pamaniau, kad tai koks tai pokštas ar kolegų politinis neišprusimas, nes pagalvojau, kad juk Zuokulas seniai jau ne koks tai biurgermeisteris, iš kur jis čia tada privilegijom švaistosi...Tada pamaniau, kad ir aš galiu papokštaut ir pareiškiau, kad gal čia visai ne Zuokulas, o riteris Drasius tą dvarą atkovojo. Atėmė iš pikto slibino ir atidavė varguoliams meninkams. Niekam nebuvo juokinga, nežinau kodėl. Kažkas ten pradėjo mykti, taigi negražu taip, JĮ gi laidoja šiandien, bla bla. Nejau čia tik man panašu į masinę psichozę? Vieną iš daugelio, pastaruoju metu. Na bet ne apie tai čia.

Matysi, pasirodė, kad čia aš politiškai neišprusęs...Ogi, paaiškėjus tokiam faktui, kilo diskusijos - ar gali XXI amžiaus parlamentinėje valstybėje, kažkoks tai grafas imti ir skirt privilegiją kaži kokiems rūmų menininkams? Kas per klausimas, žinoma, kad gali. Bet nejau, XXI amžiaus parlamentinė valstybė niekuo nesiskiria nuo kokios nors XVII amžiaus Rzeczpospolitos? Kažkuo gal ir skiriasi, bet grafai kaip skirstė privilegijas kūrėjams ir didvyriams, taip ir skirsto. Taigi, dėl šito - problemos nėra. Gal būt, didesnė problema dėl pačių mianinykų sąžinės. Čia jiems reikia apsisręst, ar priimt privilegiją, ar ne. Ir panašu, kad dalis jų, jau tvirtai apsisprendė. Vienok, jei tau kažkas kažką siūlo - galima imti, o galima ir neimti. Faktas, kad turėti tokį dvarą "kūrybai", tikrai daug kam knietėjo. Kita vertus, Mūsmarijos žemelėje, tokią erdvę išsikovoti/užimti pačiam, niekam nešautų į galvą. Per daug jau neįmanomi tokie dalykai mūsų Konservlandijoje, ypač kai aplinkui vien tik neapykanta ir baimė. Pasiėmus ką nors pačiam, greičiausiai būtum robokopų nuleistas pro langą jau po pusvalandžio. Dabar gi, yra šansas, kad kokius metus grafas leis pažaisti fluxus-puxus, o po to, gražiai paprašys išeit kibienimat'.

O va čia gal ir būtų visas potencialas? Pvz., per tuos metus, tam tikro stebuklo būdu, visi tie Zuokulo rūmų menininkai, kartu su savo draugeliais ir bičiuliais, galėtų imti ir revoliucionuoti? Rūmus jie jau turi! Veikti, taip pat, gali nevaržomi!? Juk kaip gražu būtų, jei tame farmacininkų lizde užsilikusios kokios dujos paveiktų privilegijuotų kūrėjų vaizduotę ir šie, vietoj to, kad tapytų grafų šeimynos portretus, pagalvotų kaip išsaugoti tokią erdvę sau ir nesau!? Ir, pvz., po metų, atėjus laikui nešdintis, šie imtų ir pasakytų: "Ne, grafai Zuokulai, nusibodo mums vergaut. Mes iš čia niekur neisim. Čia dabar mūsų dvaras..."

Kad ir kaip ten bebūtų, pirmasis vakarėlis buvo išties BORING. Apsukus porą ratų su zombiais, norėjosi eit kur įdomiau, ką sėkmingai ir padarėm. Išeidami dar spėjom ir patį grafą sutikti, kuris blaškėsi tuštėjančio dvaro laiptinėje ir turbūt džiaugėsi, kad ir jį pagaliau kažkas pripažino kaip fluxus mianinyką.

O kitose serijose matysime bandymus čia kartais ką nors parašyti "nenykiai" ar bent jau parodyti ką nors įdomaus. Jei, žinoma, pavyks. Bo metai gi daro savo - sklerozės, radikulitai, murmėjimas grobuose ir kitos negandos....

via balsas.lt

O per pietus, manęs einančio per perėją vėl vos nenukalė kažkoks debilas. Bet viskas buvo ne taip įspūdinga. Svarbu, kad ir vėl aplankė aiškus supratimas, kad plyta gali užkrist ant galvos nori tu to ar nenori...

Gal kas ta proga norėtų/galėtų paversti info apie biometrijos rizikas ir privalumus į lietuvių kalbą? Kaip pagrindas galėtų būti toks palyginus nešališkas FAQ vokiečių ir anglų kalbomis. Na ir aišku, jokiu būdu nereiktų aplenkti wikipedijos...

Aš tai labai norėčiau, bet tingiu.

Vienaip ar kitaip, šuneliai bus pirmi, kurie gaus tokią mikroschema po oda.

Bet, sako, jiems visai neskaudės - ¨Nereikia baimintis, jei augintinis visiškai mažytis. Po oda įsodinta mikroschema visiškai jam nekenkia: neturi įtakos gyvūno sveikatai, nei jo elgesiui. Ji neapčiuopiama iš išorės, liečiant gyvūną ranka.¨ - būtina turėti asmens dokumentą. Jei ne, bauda! Ir gal visai ne maža. Kitaip gi tu nesuprasi, viso to reikšmės ir patogumo. Tai juk viskas tavo labui, pilieti! Tavo paties saugumui, kad tau būtų gera gyvent, žmogau (kvaily, būre tu netašytas)!

O ar žinai kada ateis tavo eilė, žmogau (kvaily, būre netašytas)?

Tu jau eilėje...

Taigi "Pasaka apie ežiuką ir ožiuką"

Šįkart papasakosiu jums trumpą istoriją apie ožiuką, kuris neklausydavo mamos ir buvo taikus, ir apie jo depresyvų draugą ežiuką, kuriam skaudėjo širdį dėl pasaulio.

Taigi, gyveno kartą ožiukas, kuris neklausė mamos. Ožiuko visai nejaudindavo aplinkui vykstantys įvykiai. Jie plaukdavo jam pro šalį, kaip debesys. Na o debesų, kaip žinia, nesugaudysi.
Tuo tarpu, įvykių aplink netrūkdavo. Pvz. kiekvieną mėnesio pirmadienį, iš gretimo miško atžygiuodavo, trispalvėmis ir maodzedūno portretais nešini vilkai. Ir kol ožiai karštligiškai diskutuodavo
apie šių eitynių esmę ir prasmę, vilkai nieko nepaisydami praretindavo ožkų bandą ir laimingi ir sotūs pasitraukdavo atgal į mišką. Ožiuko tai visai nejaudindavo. Nes ožiukas manė gyvenąs demokratijoje.
Jam atrodė, kad vilkai nieko pikto nedaro, o tik tokiu būdu išreiškia savo nuomonę (o kaip žinia, demokratijoje savo nuomonę, visur ir visada, galima laisvai reikšti). Todėl, nors kiek ir keistoki tie vilkai, ožiukui jie nebuvo priešai.
Tuo tarpu, ožiuko draugas ežiukas kovojo ne tik su vilkais, bet ir su malūnais, ir su siaubu stebėdavo, kaip jo kaimynai avinai, kneždindavo savo galvas įnirtingoje konkurencinėje kovoje, kai tuo metu jų žmonos megzdavo intrigas ir ieškodavo laimės muilo operose. Ežiukas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai reikėtų pakeisti ir planavo revoliuciją. Ožiukas - ne. Jis eidavo į diskoteką, arba nusipirkdavo naują plokštelę ir klausydavosi muzikos namuose. Ežiukas tuo tarpu, nutarė revoliuciją pradėti nuo savęs - nusikirpo savo spyglius ir netrukus tapo lengva auka gudruolei lapei. Dėl to, ežiuko draugas ožiukas labai liūdėjo. Deja, nebeilgai. Kartą, klausydams gedulingos muzikos ir nepaisydamas mamos draudimo, ožiukas užsirūkė cigaretę, užmigo lovoje ir sudegė su visa savo plokštelių kolekcija...

<...>

Štai tokia pasakaitė-mįslė, kolegos. Deja, niekas anuomet į šią mįslę taip ir nesugebėjo atsakyti. Net ir nemanė to daryti. Gal šįkart kas nors?