Tęsiam
pradžia prieš pusantrų ir daugiau metų. pastaba - žmonės keičiasi
Viskas. Pats laikas vėl imtis rašymo. Nuo ko? Jei žinočiau, šio klausimo nebūtų. Ir pradžia būtų visai kita. Lyg šiek tiek tuščia. Tuščia tuštutėlė...
radai sigitos doblytės straipsnį internete, net porą, net tiesą sakant, visą krūvą, bet skaičiau tik vieną, o kito tik pradžią. kas yra? Lyg trūktų kažko. Pasakiau sau – problemos trūksta. Natūralios tikros problemos. Skaitai ir galvoji – kodėl ji tai pasakoja? Na taip, įdomu, bet tiems, kuriems tai neaktualu, jie neskaitys, o tiems, kurie šiek tiek tuo domisi, bus truputį per mažai info. Gal nebent užkabliuotų tuos, kurie klaidžioja ieškodami įdomių temų, bet niekam konkrečiai nenusiteikę. Lyg paviršutiniškoka. Ir stilius... pasakojimas,. Naratyvas. Ką tie sociologai išdarinėja? Ką Šaulausko kurso pritrūko? Taip, mieli vaikuliai, pritrūko. Na gerai, kokios dar priežastys internetinėje rašliavoje, kokie dar aiškinimai, kokios dar sprendžiamos problemos? Jokių. Bet norisi perskaičius susimąstyt o ne pagalvoti – na va, visai nieko tema. Kaip tai nieko tema??? kokia dar nieko tema?? apie ką mes čia šnekam, nejau niekam tikrai nerūpi, apie ką jie šneką? O jei nerūpi, tai kodėl rašo/šneka? O jei rūpi, tai kodėl nepasistengia to parodyt? Pasakyt – tie prakeikti ispanų anarchistai, tie tikrieji pamišėliai, užverda kovas ne tik realybėje, bet ir žmonių galvose, žmonių galvose pilietinis karas, ką po galais su jumis daryt, ką jūs ten norėjot sukurti, tą prakeiktą libertarinį komunizmą? Kas čia per velnias tasai junginys, kas jį išgalvojo, kam jis reikalingas, o gal ir visai nieko, gal ir suderinama, bet jei suderinama, tai tikriausiai kažkas bandė, o jei bandė, tai gal kažką ir papasakot išeitų? Tie prakeikti pamišę ispanų anarchistai, sukėlę pilietinį karą. Tai va, užverda mintyse kažkas ir rašai, gali rašyti net ne priežastinius aiškinimus, nereikia ten kažko, bet tiesiog su aistra, aprašymai su aistra, o ne kaži kokios internetinės rašliavos. Whatever, o kam aš miniu vardus? Nori sumaut žmones, kurie tariamai geresni už tave. Bet vis tiek. Jau geriau su klaidom rašyt, nei rašyt stebuklingai ir neturėt ką pasakyt. Klaidas redakcijos taiso, žmonės mintyse, o nesamos minties niekas nepataisys tau – kaip pataisyti tai, ko nėra?
Minties, žmonėms trūksta minties. Aistra žinoti ir kurti, o ne pasitenkinimas pasirodžius. Whatever, vėl nušneku. Pankai taigi žmogau, pankai, ką tu sau galvoji? Varyk apie juos, tuos susmirdėlius, nes jiem nerūpi tvarka, pankai pamišę, jie nebeturi gyvenimo prasmės, tik tą prakeiktą kovą prieš monopolijas, dabar jie pavargę, pasimetę, nes nebetiki, kad gali laimėt. Pogrindžių pogrindžiai. Ir piešiniai, fuch the queen, the queen is system, baby. Svastikos ir visa kita. Hipiai, mielieji hipiai, jie dar galėjo tikėti, kas beišgali sau leisti tikėti po jų? Ir dar juo labiau – po komunizmo žlugimo? Tos komunų komunos, dabar visko prisimėtę, nenuseksi minties, ar tai subkultūra, ar tai kultūra, ar jie marginalai, ar slaptieji pasaulio gelbėtojai per diy, ar pogrindžio žiurkės. prisigaminkim sau viską, kad tos monopolijos prakeiktos eitų velniop, velniop monopolijas, velniop viską, įskaitant ir visų mūsų gyvenimus, prisišikus žmonija.
Nieko nejuodinu, aš pats toks. Įkrisi į vandenį, sušlapsi. Bet užtat jei neįkrisi, taip ir liksi sausas ir sudžiūvęs. Štai kodėl mes rašom apie save. Mielieji susirinkę mokslininkai, susėdam ir padiskutuojam. Apie ką? Pradžioj – apie temą, po pirmo bokalo – apie savo problemas, po trečio bokalo – apie pasaulio.
Dar vienas klausimas – kada noras išspręsti problemą, jos nagrinėjimas, sprendimų ieškojimas IR pritaikymas iš tikrųjų buvo tą problemą išsprendęs? Kada tas problemos sprendimas nesukūrė naujų problemų? Dar daugiau – kada tam procesui vykstant nedingo senasis pasaulis ir neatėjo naujasis, kuriame viskas, kas buvo prieš tai, prarado prasmę? Žmonės ak žmonės. O žinot, kodėl, kaip manoma, Ispanijoj vis tik kilo pilietinis karas? Ogi todėl, kad tie prakeikti ispanų anarchistai, jau žinodami kitų šalių patirtį, nesutiko atiduoti fašistams trypti demokratijos. Va kokie pamišę tie anarchistai; dargi kaimo žmonės. Pilietinis karas – puikus sprendimas demokratijos išsaugojimui. Tiesa, keletas smulkmenų – tariamos demokratijos (na ok, galima ginčytis), visai nedemokratišku būdu, nedemokratinėj kultūroj ir pasibaigęs mieluoju Franku. Ir keista, Frankas šitoj situacijoj iš tikrųjų turėjo pasirodyt mielas. Gal tik išskyrus tuos pamišėlius anarchistus.
Ak, kaip aš jiems iš tikrųjų pritariu. Eik, gink savo tėvynę ir savo gyvenimo gerovę, bet įstengsi tai padaryt tik tada, iš tikrųjų padaryt, o ne pastovėt prie seimo ar savivaldybės su tvarkos ir teisingumo plakatais, tik tada, kai iš tikrųjų to norėsi, tuo tikėsi ir be to jau nieko kito nebeišeis. Ir du dalykai: nei reikia save stiprint ir sakyt – pulk – kol laikas neatėjo, nei reikia save laikyt tada, kai jau laikas – pats tas. Kuris laikas pats tas? Kai kojos nebestovi. Kaušpėdas pasakė genealų dalyką: mes kaip kiškiai, vieni kitus padrąsindami, pašūkaulodami ir padarėm revoliuciją, bailių zuikių banda. Bet prakeiktieji pamišėliai zuikiai, pjauna žolę vidurnaktį ir dainuoja: a nam vsio ravno.