cinikas

siandien variau i seniukus visokio ukisko sudo pirkt ir kazkaip pateko i akirati, toks uzmirstas salia dygstanciu siuolaikiniu dinozau-shopu, kioskelis. atrodo toks niekuo nepasizymintis ir nekvepiantis nei ipatinga pasiula nei prabanga. ir toks aiskiai suvokiantis (jei taip galima kalbet apie objektus), kad jo laikas jau baiges.

ne kioskelio buvo gaila, o tu nuosirdziu santykiu ir komunikacijos kuri nuolat vyksta jo pasoneje. jos neliks - jos vietoj bus : "Aciu kad pirkote".
turbut ir pats akimirkai pasijutau kazkoks kioskelis, nenorintis pripazint kad kioskeliu laikas baiges ir integruotis i kazkokio grandiozinio supermarketo struktura.
blia, bet juk ne as vienas toks smogus-kioskelis, kurio jokie civilizacijos vejai neklausia salia statydami nuosirduma ir saule uzstojancius angarus.
ir nezaidzia argumentas "Patogu". juk patogu nemano paprastajai runkeliskai ir paprastai pusei, o tai kitai, - amzinai alkanai ir racionaliai uzknisanciai. asmeniskai man mielesne pirmoji.