Pasaka be galo 2005
Ten, kur niekaip nenusibaigia laikas, visuomet buvo taskas. Taskui jau buvo pabode buti, todel jis nusprende susisprogdinti. Sprogimas buvo toks neapgalvotai didelis, kad jis sugebejo susigesti ir israusti. Po to jis apsiziurejo ir is nuostabos norejo pasakyti "OHO", bet gavosi tik "KOKO". Taip atsirado musu herojus Gaidys.
Gaidziui taip ir liko geda del savo esaties, nes postmodernioje tautosakoje jis buvo igaves itin prasta reputacija ir net mazi vaikai muiliuku rankas prausdavo apdairiai.
Taip bego gaidzio metai.
Gaidys, noredamas buti madingu broileriu, kartais garsiai kontempliuodavo vistos ir kiausinio paradigma, bet budamas pakankamai raibas labiau domejosi savo pentinais.
Vistos siumecio gaidzio nedomino, todel jis isejo ieskoti laimes pradzios. Pradžią gaidys manė esant kiaušiniuose.
“Isskrido” gaidys.
Pasieme virta kiausini i kelia ir tik pusiaukeleje suprato ka padares.
Kazka gaidys buvo girdejes apie karma, todel neabejojo, kad ja visikai susigadino.
Nusimine gaidys ir gyvenima sugalvojo pabaigti sultiniu.
Gaidys, ziuredamas i bumbuliuojanti vandeni, pakilo skrydziui, o skrydis, jau senai neturintis nieko bendra su gaidziais, ji teske tiesiai simtui laipsniu pagal Celsiju.
“0(nulis) butu ne ka ir geriau”, - pagalvojo vienas verdamas gaidys.
Uz sias mintis verdantis vanduo gaidy pastate i labai nepatogia padeti.
Gaidys norejo viska baigti.
Verdancio vandens gaidys nebejaute, todel pradejo sapnuoti. Sapne jis regejo pradzios kiausini, o pradzios kiausinis regejo liudinti taska.
Kai susisprogdines jis is nuostabos norejo pasakyti KOKO, netycia gavosi OHO...
Cia priejo Kindziulis ir be zodziu gavo toki rimta smugi i savo kiausinius, kad iki kitu Velyku atsoko noras komentuoti.