ares

kuris verkdamas tyli; kuriame žinai visus trumpiausius keliukus, bet gal todėl vaikštai ilgesniais; kuriame paprašai pardavėjos stipriausių čigarečių ir butelio alaus; kuris nužudo, prikelia ir sušildo per vieną dieną; kuriame laužiesi į stogą; kuris kala i smilkinį vinį; kuris išspiria lauk arba nuostabiai šypsosi; kuriame pasileidi dulkėtus plaukus į vėją ir lietų; kuriame supranti ko vertos platėjančios kelnės ir vėl primeni sau susisiūti jūreivišką švarką; kuriame ateina ruduo; kuriame nebelikus nieko dar lieki Tu.
Gyvenime kuris kalba tyla.

Posted by at 0:52 | Permalink | Comments (1)

Iš tiesų vis imu suprasti kad lengva kai širdis ir protas varo į tuospat vartus, nesvarbu kad jie ir užkalti neplonom lentom. Tik nežinau ką suprasti, ar kad lengva, ar kad varo į tuospat vartus. Nors vice versus jų kelių sankryžoj stovi perlipimo per save ženklas ir kažkodėl panašu reikia jio paisyti. Juk negerai kai kažkas pakužda kuria kartelę kelti. visgi tą bombą galvoje galima pridusinti pagalve, kažkaip pajutus deguonies trukumą ji pristabdo tiksėjimą. Tai kur jūs daktarai su savo panacėjom, receptiniai vaistai jau senokai nebeveikia.Tik klausimai pirmokiški į kuriuos atsakymo nežinai.Ir visa kita nesuspėja su rankomis. nelaukia.

Posted by at 22:24 | Permalink

Kad tik būtu siela, o kančia visuomet atsiras. impossible senses
nuoširdžiai užpiso užsirašinėt viską ant popieriaus, bet ir priešingai neišeina. Kazkoks pokštininkas instaliavo mum iliuziją apie atmintį, samojinga.
Vis tapati vis vienoda melodija. Labai verta pajusti savo kailiu sepuku. Tik atsakyk man kas tikra. Ir jeigu viskas tik protinga iliuzija, tai?
Nekirsk, nedurk, nelysk, netylėk, nežiūrėk, neatsimink. Veido.
Na tiesiog susirink namuose visus didžiausius peilius, o nuotraukos paskui.

Posted by at 20:36 | Permalink

keistai prašikta diena po 'savaitgalio' su nepaleidžiančiom parkėm. noras dar ateinantis prieš ir geresnė busena tiesiog gulėt ir niekur nieko.
tai kasnors, protingieji, pasakykit kur, ar bent ko jieškot.
Noras kalbėt ir vėl mintys kurios prasmenga į kalbinį smegenų liūną. ir kaip visada tenka atsiprašyt. dar, dar ir dar.
nežinia kodėl kartais ateinantys Žmonės, ir nežinia kodėl darosi geriau, bent tiek kad užtenka noro pribaigti save.
Tam kartui.
vakaras su taure vyno ir kažkoks keistas apgirtimas, kai tampi beveik meškinu, bent šilta.
metrų skaičiavimas, atrodo 14 permažai. debesys tiesiai virš devynaukščių ir verkaintys.
beprasmis žvilgsnis iš prasimngai slapukiškai bandančių besišypsoti veidų.
lengvos patyčios ir visiška tyla.
ir tikrai su kaupu nesamonių. sveikintina.
dabar net neaišku ar pavyks.

bent mažas ačiu tiems kas praeidamas kilsteli kumštį.

Posted by at 23:50 | Permalink