ares

Tik balto smulkaus smėlio smiltys, visur, tarp knygos lapų, pirštų, akių kampučiuose ant balso stygų, mintyse.
Tiesiai per viską ko bijom, nedrąsiai tiesiai kur ūžia žiburiuojanti pasakos pradžia.
Tik nakties vėjas, žvaigždės ir vilnijančios. Bet ne bangos, jausmas.
Kur tikra? Čia dabar? Ar pabėgom, palikom, netikra? Jei čia tai gyvenam niūrioj iliuzijoi, jei ten tai kaip joj pasilikti?
Rašymas, rimas į taktą su dundesiu, tylos žodžiuose.
Nemokšiškas kvailumas ,pralekiant moteris aikštėje traukianti nuvytusią puokštę iš šiukšlių dėžės ir lakstai kaip lašas vandens ant karšto metalo. O visa kita, tik intarpai, buvo gera. Ir sau. Ar būtinai reikia subjaurinti pabaigą?
Ir žinoma šiltas pasveikinimas. Nuo ko bėgti? Pabėgti taip kad nieks nepastebėtu.
Dabar dėliosime vaizdus užsimerke. Tuos kurie lieka lengvos nemigos perštinčioje tinklainėje.