tyla
mes pasistatėme sau plieno ir akmens kalėjmą
susikaustėme grandinėmis ir susiveržėme odiniais diržais
mes pasislėpėme po lastelių ir atomų skuduru,
mes sulindome į savo gleivių kiautą.
bet pamiršome užkimšti paskutines dvi skyles
pro kurias laikas nuo laiko vis išsiveržia vidus.
mes jaučiamės saugūs bet kvailai bijome visko ką paslėpėme.
visos penkios dienos, visi skaitiniai ir veikla susidėjo
ir pagimdė viena dideli abejoniu ir nenuovokumo gniutula.
tada ir nesamoningai imi saugotis,
sakai aš nieko nenoriu suvokti ar bandyt pažinti, tampi kvailiu.
ir visa dieną, kai į kamuolį viniojasi paskutinis siūlas
galvoji apie partija, taurę vyno, ir tą kuriam gali bent truputi visko išliet.
o čia linksmi veidai, nuostabūs gyvenimo meistrai.
ne čia vėl patekai.
dar labaiu suvoki savo nemokšišką kvailumą.
ir net nebesinori eit miegot,
nes vėl baisu kad rytas viska ištaškys į skutelius.
viska ko nėra.
ant stalo išrieda mažyčiai abrikosiniai rutuliukai jie daužosi viens į kitą ir byra ant žemės. visai taip kaip nuo visko aplink save dabar subyri tu. į mažyčius abrikosinius rutuliukus.