išsileidom
ir dabar esam niekas. koklas. o gal visai ir gerai pabuti niekais. tik vis tas krebždesys, ne ten, ne ten tu nori.
ištikro buvo nuostabu. jau diena prieš vakaras truputi rodė, kad kogero bus gerai, bet parode tik vieną mažą gabaliuką. grakščiai ir elegantiškai naktį, baimė, nenoras patrauktas, nes tai pasakiška, suktis ir skrist, dar tik vos vos, bet keli kartai ir kilsim aukštai. nes tai puiku. tvirtai prispaust prie savęs, kojos pinasi ir akys sekundėmis prasilenkia. kažka sukurti sau ir parodyti kitiems. paskui ryte į salę ir atrodo taip keista repetuot bet ir taip puiku. susiruošt kartu, taip aš nepasakiau kad nuostabiai atrodai nes taip ir nesugebėjau rasti žodžio kuris nebūtų permenkas. Sėdėti pilnoi salėj ir kai atsisuka sutikti žvilgsnį paskui spausti rangoje rožę ir vistiek nedrysti įteikti iškart tada kai nueina ir kerinčiai šypsosi.
paskui ten kur žmonės ir keista nes visada nedrąsu pradėt, bet dabar, kai su ja daugiau nieko aplinkui nėra.
trypti vietoje ir norėti tiesiog dabar sulysti į žemę, galia neturiu revolverio su viena kulka rankoje, rusiška ruletė arba tvirtai apkabinti, pakelti, pabučiuoti ir tada žiūrint i jos akis su kiekvienu gaiduko spustelėjimu po žingsnį atgal iki kol būgnas išridens.
Jei tik tos akys šitai leistų
vyno, betkaip tik atkimšt ir būtinai, būtinai bent truputi dviese kaip gilus tyro oro įkvėpimas, pasakyt ir išgirst, suprast. savo deivei, ir dovanai kuri nežinia už ka man įteikta, aksominė oda, šiluma ir artumas, tas kurio taip reikia, rankos ant įščių tai du stebuklai kurie suteikia gyvybę. krištolo lašiukai ant skruostų, surinkti ir paslėpti nuo visų, nes nieks to nevertas. nei aš nei jis.
ar gali naktį šviesti saulė? o šviečia, o už nugaros tamsu. tik ryškūs veido bruožai tiepatys kurie kelia į viršų Ir visada tas aromatas, taspats kur kartais saulei tekant pajuntu, ir kaip drugelis jieškodamas šviesos blaškausi. apkabinti kojas ir atrodo taip galėtum užsimerkt ir niekados daugiau...
tiek visko patirta ir šimtą kart tiek dar galima patirti.
paskui žiūrėti kaip ji šoka, atrodo tarsi gyva ugnis pabėgusi iš perkūno aukuro, tik tam kad paerzintų žmones, kad juos pakerėtų ir apžavėtų. tada eiti artyn nes tai ta ugnis kurioje verta sudegti.
o grįžus kai visi eina, pamatyti vieną gėlę ir pasileisti kaip tada prie juros renkant akmenukus. aplik ir tik pačias gražiausias, puiku skinti puokštę 6 ryto ir dar puikiau kad jai. taip žinau dabar tik jis tam teisę turi, o aš kogero elgiuosi kaip beteisis vagis. bet jeigu reikės niekur nebėgsiu
gal perdaug prisilietimų, bet tai stipriau už svaigalus ir nesinori sustot nesvarbu kad taip ir negalima. gal vaikiška bet net negalvoji. akimirka ir kyla saulė, užburta naktis pasibaigia ir žiūrint i pirmus spindulius suvoki kad galėtum atiduoti visiškai viską kad tik būti su ją, o reikia atiduoti ją pačią.
ir netikėkit kvailiais kurie sako kad mylėti sunku nes sunku ir nepakeliama yra prisiversti nemylėti.
tikrai nežinau ar tai sugebėsiu. Bet privalau, dėl jos. kolkas tik viltis kad visa tai tik netikrumas, tik didelė baimė nukristi, baimė tokia kuri viską blokuoja ir kurios net pats nelabai gali pastebėti.
bet tai tik sau nes realybe gasdina.
ir kodėl jai reikėjo šitaip pririšti mane prie gyvenimo, juk ankščiau tiek gražių šakų buvau radęs. bet dar nesuprantu kaip tu mane pakenti.