saulė
Tą vakarą jis parėjo truputi girtas, skrandis prašyte prašėsi maisto tačiau girtos smegenys nuvertė jį į lovą ir jis užmigo. Naktį jį pažadino skausmas dešinėje ausyje, atsikėles ir įjunges šviesą jis pamatė ant baltos paklodės kraujo dėmę, keli jo lašiukai buvo nubėgę ant grindų ir išmarginę vakar ryte sudužusios stiklinės šukes. Kambario lubos buvo žalios ir keistai mirguliavo, beje ir visas kambarys buvo iškreipto ovalo formos. Jis iškart susigaudė - tai sapnas, na ir kas kad šiektiek primena namus, tai vistiek sapnas.
Skausmas nedavė ramybės tad jis atsistojes susirado kažkokiu vaistu greitai juos nurijo ir atsigulė vėl, skausmas nedingo. tada jis pabandė save įtikinti jog skausmo nėra, ir po penkių minučių įtikinėjimo jis tikrai dingo. Tai dar labiau sustiprino suvokimą jog tai sapnas - tokia saviitaiga jam niekada nepavykdavo. bet ir miego nesinorėjo. Tik dabar jis pakreipė galvą į lango pusę ir pamatė jog lauke šviečia saulė. Kadangi namai jį visada spaudė ir jis jų nemėgo (Jis manė jog yra meniškos sielos žmogus) greit apsirenges jis išėjo laukan. Kelias buvo aiškus, ten, ten kur visada, ku visi susirenka, ten kur visada su draugėmis ateina ir jinai. Kažkas keistai traukė jo dešinę kišenę žemyn, ikišęs ten ranką jis apčiuopė šalta metalą, kelios sekundės ir saulės spindulius prieš jo akis lauže blizgantis revolverio vamzdis, kaip keista, na bet tai juk sapnas. Įsikišęs ginklą atgal jis nužingsniavo žinoma kryptim, dešinės ausies nebeskaudėjo, tačiau joje skambėjo muzika, ne - tiesiog garsai, jie atrodė šlykštūs ir priminė tarsi gyslas traukomas violančelės stygas. kogero tai vaistų poveikis, bent jau skausmo nėra, juk jis dauk šlykštesnis. Kišenėje skambčiojo sauja smulkių monetų. Jis žingsniavo greitai nes kaip visada norejo kuo greičiau pamatyti ją. pažvelgęs priešais save jis pamatė mergaitę, jos batukai buvo geltoni vėjas nedrasiai taršė juodus plaukus. Keista mintis gimė galvoje ir kai jiedu susitiko jis sutabdė ją ir paklausė ar ji negalėtu jam parduoti kokaino, mergaitė atsakė kad turi tik keturias dėžutes degtuku kurias pavogė iš namų ir mielai jas parduosianti nes nori nusipirkti ledų. Jis sužėrė jai į delna kišenėje pasemtą saują smulkiu ir pasiėmęs degtukus nuėjo. Degtuku jam visai nereikėjo, kokaino jis irgi nevartojo, na bet jai juk sapnas todėl dėl to jis visiškai nesuko sau galvos. Na štai jau matosi tie keli medžiai prie kuriu jie visada renkasi jis dar paspartino žingsnį bet likus vos keliems metrams, sustojo. Prieš jo akis, atsirėmusi į medį stovėjo ji, tiksliau jie. Jie laikėsi už rankų, abiejų veiduose buvo šypsenos.
Dešinėje ausyje dabar plyšo paskutinė, ploniausia violančelės styga ir pasigirdo laužomo medžio garsas. Jis prisiminė revolverį, išsitraukė jį ir pradėjo taikytis i gelsvą saulės apskritimą kabojusį šiektiek kairiau nuo jų. už savęs jis išgirdo tos pačios mergaitęs balsą siulatį pirkti dozę. Jis atsisuko, padavė jai likusius pinigus, įsikišo maišelį i kišenę ir vėl ėmė taikytis. tarpelis užsidengę, jis iššovę, paslėpė revolverį kišenėje ir išsitraukė cigaretę. uždegęs degtuka jis pamatė jog aplink visiška tamsa, ir dabar suprato jog sėdi savo lovoje su ciagrete burnoje ir uždegtu degtuku. Taip tai buvo sapnas. Šiektiek apdžiūvusios lūpos prašėsi vandens, bet jis prisidegė ir išejo į balkoną. Danguje kabojo mėnulis su keista juoda dėme kairiajame kampe. Jis prisiminė sapna, bet dabar juk nebesapnavo. surūkęs cigaretę jis gryžo atgal, nei kraujo nei šukiu šalia lovos nebuvo, taip juk jis jas vakar sušlavė, del visa ko jis patikrino kišenes, nieko, nei revolverio, nei degtukų, kokaino. Miego nesinorėjo, buvo ketvirta valanda ryto, jis ramiai atsisėdo prie stalo ir staiga kilo mintis patikrinti stalčių, ne jame irgi nieko nebuvo. Uždaręs stalčių jis pamatė jog jau 9 ryto, kogero buvau užmigęs prie stalo - pagalvojo ir vėl išėjo į balkoną parukyti, saulė kabojo priešais jo akis joje žiojėjo juoda skylė. Kas man - pagalvojo. Negi ten nebuvo sapnas, bet vistiek juk tai neįmanoma, bet gi nieko nėra, nei revolverio, nei viso kito. Juoda skylė metė šešėlį ant jo kojų, ji buvo tikra. Greitai sutraukęs cigaretę jis išėjo į gatvę ir pirmo sutikto žmogaus paklausę kodėl saulėje yra juoda skylė, žmogus pakėlė akis i saulę, paskui piktai pažvelgę į jį ir išrėžęs jog verčiau mestu vartoti nuėjo. Ko jis beklausė visi arba juokėsi arba vadino jį bepročiu, bet visur kur jis ėjo skylė metė šešėlį jam ant kojų. Vėliau ta dieną visai atsitiktinai jis sužinojo jog ji turi draugą. Tai buvo visiškai absurdiška, juk ji senai jam buvo pasakiusi ne, jis tai žinojo ir suprato. Ir dabar net nejautė jokios neapykantos nei jai nei jam. Bet saulėje buvo skylė, ir ji metė šešėlį jam ant kojų kur jis beeitų, ir nuolatos, netgi tada kai saulės nebūdavo jis jautė skylės šešėlį ant savo kojų. Ir ausyse laikas nuo laiko pasigirsdavo plėšomu violančelės stygų garsas.
