seni, duok man išrišimą.
be pirmo - nebūna paskutinio. pirmas dažniausiai būna kažkuo neišbaigtas, bet pirmas yra paskutinis, kuris turi mielų šiukšlių. matyt yra įaugę viską gludinti tol, kol bus lygu. nežinau. kartais manęs paklausia ar verta kažką pradėti? dažniausiai nesakau neverta, nors dažnai galvoju būtent taip. neesu tinkamas pašnekovas ieškant įkvėpimo. suprantu, kas yra įkvėpimas. suprantu, kad yra nemažai žmonių, kurie dar nesupranta ir galbūt to niekada nesupras. bet tai neįkvepia. tai traukia žemyn. traukia viską mesti. traukia į mišką. man kartais sako, kad aš iškeliu kartelę per aukštai. žinau, kad tai vyksta pasąmoningai. suprantu, kad galiu lengva ranka nubraukti nemažą praėjusio laiko dalį ir nesijausti skolingas. deja, tikrai nesijaučiu. nežinau, kodėl gyvuliukai tiek daug vieni iš kitų tikisi? kam siunčia linkėjimus, jei sekančią dieną pavargę vieni kitus apkalba? kam kalba apie norus, jei daugelio jų paskui neišpildo? artėja metas, kai pradėsiu matyti artėjančią audrą. viskas po truputį link to juda. besišypsantys pradės kratytis ir apsiverks, beverkiantys nustos verkti, bedirbantys nustos dirbti. viskas sustos. įkvėpimui bus per vėlu. galima tikėtis, kad neliks melo ir vaidybos, nes scenarijus iš holivudinio apokaliptinio kino tikrai nesikartos. dings itin logiški sapaliojimai apie alogiškus dalykus. nes aš ne žvangantis metalas, ieškantis alyvos. didžioji tavo ir mano dalis ateina iš to pirmo, kuriam netyčia tu gavaisi ar gavaisi tyčia, bet nevisai taip, kaip norėjo, nes maža pasauly rezultatų, kurie būna tokie, kokie buvo planuoti.