mėlyna šalta šviesa apšviesta degalinė.kava.besileidžianti saulė ten,kur vėl bus nauja.kairėj saulė kils ten,kur liks sena.
įdomu būti įspraustam,bet ramiam.turėti galimybę apmąstyti praėjusius metus ir ištraukti visko,kas įvyko,pliusus ir minusus,yra dovana.dovana viso to,kas įvyko.matyt,yra kažkoks gan tikslus skaičius,kiek žmogui reikia turėti emocinių ryšių.vienam užtenka vieno,bet stipraus,kitam reikia kelių stiprių,dar kitam-daug,bet per atskalūno prizmę.
gimtam mieste dabar jau tikrai turiu vietą,kur veduosi draugą ar draugę pokalbiams.kartais viskas įvyksta kaip viename iš mėgstamiausių mano kino filmų.vizualiai.kartais ir turiniu.labai vertinu tai,kad jokia tema nebėra tabu ar ,,ir šiaip aišku-kam kalbėt''.gal pagaliau nebebijosim.galbūt,po truputį,tie pokalbiai persikels kitur-į Paryžių,Londoną,Berlyną,Stokholmą,Oslą.viskas turi kisti.ir kinta.čia,žiūrėdamas į vandenį,visada jus atsimenu.kai kartu žiūrėsim į vandenį jūsų miestuose,miesteliuose,kaimuose,vienkiemiuose,prisiminsim kitus,kurių koordinatės bus pakitusios dėl mūsų arba jų pastovaus judėjimo.
senas žvejys pasakojo,kaip vienintelį kartą skrido lėktuvu.
į Kamčiatką,
ten,kur sunku išgirsti net vieną pletką.
senas vairuotojas pasakojo,kaip važiavo į Sacharą-
ten,kur sunku išgirsti net vieną pletką.
senas lakūnas pasakojo,kaip norėjo pasiekti Aliaską-
vietą,kur sunku išgirsti net vieną pletką.
užtai,gali sutikti ten ne vieną mešką.
tik po ilgo laiko supratau,
kad žmonės mieliausiai atsimena ne balių ar pagrindinę barų gatvę,
o sunkiai pasiektą ir trumpai trunkančią vienatvę.
j.