pasirinkimo laisvė veda į nelaisvę.
kai atrandi įdomią veiklą,gali mirkyt save visiškam šūde ir bus vistiek gerai.kai veikla pasibaigia,yra tikimybė,kad kurį laiką nebus kitos ir maudysies šūde itin tai jausdamas.bet zjbs,kai gali numatyt pabaigą.kartais būna,kad veikla nutrūksta netikėtai.krenti ir maudais šūde,kaip pradinėse klasėse mokykloj,kai atėjus vasarai nežinodavai ką veikti.perskaitydavai privalomas vasarą perskaityti knygas per savaitę ir maldavai šūdą,ko net neatsimeni.
dar būna,kad veikla,kurią laikei pačia svarbiausia tau iš visų,staiga pasidaro nebeįdomi,neteikianti tų pojučių,kurie nors kelioms minutėms pateisindavo tavo judėjimą.bandai suvokti,paskui bandai pakeisti,užsiimti ta veikla toliau ir įrodynėti sau,kad tai laikina.ilgainiui supranti,kad ne,kad laikas kažką keisti,jungti tą veiklą su kitomis,keisti požiūrį į tam tikrus reiškinius.labiau apjungti.to reikia,matyt.nebijoti pasakyti ne sau pačiam,jei nebeįdomu.po truputį artėju link naujos srovės,naujo tarpsnio.truputį baisu,bet kartu ir atsiranda pagreitis.
individualumas.ar jo siekti,ar bandyti sintezuoti?ar bandyt iš skirtingų nuomonių formuoti harmoniją,ar geriau formuoti savo nuo nieko nepriklausomą harmoniją.linkstu link antro varianto.ramybė,susitelkimas,tyla,po truputį atsirandanti improvizacija,bangavimas.dinamika.
.