evodemo.
beveik savaitę buvo užgulus ausis.kai išpūti nosį,ausyje girdisi gražus garsas,tarsi kas balioną pripūstų ir paleistų skraidyt,kol išsipūs.pyktis,išsprūstantis nuo miego stokos nelabai gerai,bet svarbu tai suprasti,tada greit ateina ramybė.
atrandi ribą,ties kuria dar nelendi į kadrą,nusibrėži nematomą liniją ant sienos,spintos ar namo, ir laikai.kartais neilgai,kartais ilgiau.eilinį kartą įsitikinau,kad kai yra grupė žmonių,turi būti ponas Skirstytuvas,ponas Darytojas,ponas Gruščikas ir,beabejo, ponas Dykaduonis,be kurio nebūtų įdomu ir kuris palaiko gerą atmosferą.sistema,bet ką dabar.pertraukėlių metu einu sėdėti į kampą,bet kartais jau įsidrąsinu ir šneku su kuonors nulenkęs galvą į žemę.ir visada galvoju ar tą žmogų parina,kad aš nežiūriu jam į akis?
iš buities namie.atšilus orams,pradėjo rezonuoti langų stiklai nuo pravažiuojančiu gruzavikų,kadangi šalia yra fūrų greitkelis.kartais būna mielas širdžiai garselis,o kartais aštrus nervinantis garsas,ko pasekoje,blet,norėčiau,kad nesigirdėtų nei garso,nei garselio.reiks žiūrėt.
kadangi katik buvau nulūžęs,tai bus tiek.gal eilėraštį?
statau koją ant asfalto,
statau koją ant žolės.
nors dabar naktis,bet asfaltas šiltas,
žolė irgi.
trumpa tylos minutė ir suprantu,kad įlipau į paprasčiausią šūdą.
o kartais taip prailginam tą minutę tylos,
o ka suprantam?
kad įlipom į šūdą.
ir kunigaikštis sako savo išvadą-
ilgai tu nesiparinki ir negalvok,nes kur beliptum,galiausiai pataikysi į šūdą.
ir pilies muzikontai groja seną menuetą,
visi pamiršta kunigaikščio pasakytą tiesą.
vagonai prikrauti žmonių ir anglių juda toliau.po tūkstančių kilometrų lieka tik anglys.
221221221221221221221 000000 .