« October 2005 | Main | December 2005 »
Dziaugiuos kad po tokiu kritimu, visa laika buna kazkas labai gero ir nepatirto.
Sivakar mano kambary lijo. Lijo asaromis. Dvi poros akiu verke is laimes.
Noriu kad si naktis nesibaigtu.
Linkiu tai patirti kiekvienam.
Daugiau neturiu ka pasakyt.
labanakt
labas vakaras.
Siandien viskas ritosi zemyn:
- tu nemoki vairuot! ka darai? Spausk daugiau! ne tas begis.
atsiprasau kad pasidaviau, nereikejo.
Apleidau sviezias naujienas. o ju tiek buvo! Panevezys... teatras.... vaidmuo.... brendis teatro kavinej... snekuciavimasis su moterim, kuri nesidrovi mokyti matematikos sunaus drauges... ilgi virtuviniai pokalbiai... ir daug daug.
Kodel vel viskas uztemo?
Kur saule?
vel ta balta slykstyne? ir visai nesvarbu?
Kodel vos tik jis uzdaro duris vel pasijuntu viena?
Pelyte vis krebzda. Cia laikinai, viskas bus graziau.
Labanakt
Pirmas sniegas.
jau spejom su Paulium aptarti ji.
Jau buvau apmetyta gniuztemis.
Taip taip, taip jau imanoma.
Ir sniegas ne iliuzija, ne meresil fantazija.
Jis tikras. Gali saukti rekti ir voliotis jame.
Siemet Jis paciu laiku, siemet jis gaivina ir privercia pamirsti neuzmirstama.
Rytojs trauksiu ten, kur praejo zmogaus vaikyste, kur vis dar skamba juokas ir zaidimai.
Idealizuoju.
labanakt.
Grizau is muilo operos pasaulio. klastingi meiles panciai pridaro tokio sudo, prisigerimo ir nereikalingos ironijos. Maciau atstumtuosius, laiminguosius, pavyduliuojancius. Reikes geros reabilitacijos atsigaut po sios keliones. Ziuredama i kitu santykius, nepastebejau sprangu savuosiuose.
Nuviltos mylimo zmogaus akys.
Tureciau labiau mastyti apie tai ka sakau arba bent jau pagalvoti ar as mastau apie tai ka sakau. Man nera pasiteisinimo.
grazios buvo vestuves, pagalvojau jog visai nusisikt ar ji istekejus ar ne... visvien matomes tik keleta kartu per metus. Ir isvis visos tos agresijos buvo visai nereikalingos.
Minskas per daug pilkas ir prigrustas kamsciu.
atostogos pasibaige, kogero dabar pats laikas kibti i kasdienius darbus ir baigti stebeti antakalnio praeivius pro langa. Reikia uzmirsti i ta moteri is Altarijos, kuri taip graziai skaite Dostojevski. Ir ta moteri kuri pamete maisa, taciau bijojo prisipazint kad cia jos, arba tiesiog nesuprato kas dedasi aplinkui ir toliau ejo istiesta ranka, lyg vis dar laikytu ta prakeikta maisha. Bet nenoriu pamirsti triju kryziu kalno ir tuos zodzius kuriuos girdejau ten.
o dabar? guts pie earshot, tingi sypsena, sulciu pakelis, paskutiniu dienu apzvalga, ivykusiu ivykiu begale. Truputi paziuriu i laukiancia kelione. Nenoriu but viena namie sivakar, todel laukiu atskubancios drauguzes ziniu.
I'm out!