Juanita*

radau pries keleta menesiu rasyta rasliava. kokia slykstyne buvau:)

Pagaliau po keliu menesiu gyvenimo cia, galiu ramiai nueiti I balkona ir atsiremti I turekla. Tai mano pergale, tai… nesuprantu. Gal rytoj vel bijosiu zvelgti I nuplikusias praeiviu galvas? Gal poxui kad 5 aukstas? Bet juk man, kaip visishkai auksciofobikei, tai turetu buti didziulis laimejimas, bet kodel tada tuom nesimegauju ir nesidziaugiu?. Juk dar galiu atsiremti i ta nelemta turekla. Dar galiu atsisesti ant jo ir isivaizduoti jog sedziu ant didziulio kranto ir kojomis nepasiekiu vandens. Po galais galiu nusokti!(?) tada tik - teksht. Oi. Atleiskit uzh drummmatizacija.

Taigi taigi pagaliau baigiau skaityti 1984-uosius.
Ei, girdit, jus ten kito laido gale, uzpisot kas vakara skambineti! Jis isejo! O jus pertrauket mane! Neima jis telefono su savim, neima! Bet juk as labai maloni, duodu jums jos numeri, manau turetum but siek tiek malonesnis ir man. O ji - tai super mama, kuri visur ir visada speja. Pripratau viska daryti netaip. Aciu mylimoji uzh visihska suzlugdyma ir nepasitikejima savimi. Tu prispjaudei katik man ir rankas.
A, taip. Nukrypau… taigi knyga. Vel teko su ja miegoti. Vel sapnavau herojus. Si karta nereikejo jiems irodineti apie ju netikruma. Tiesiog gyvenau kelias dienas ten. Atsibudau ir garsiai pasakiau keleta partijos sukiu, kaip as myliu Didiji Broli ir viskas. Viskas daug paprasciau ir lengviau nei su Garsva, kuris per visa sapna neistare nei zodzio, bet jauciau didziule pareiga rekti jam visu balsu kad jis netikras.
Taigi apie knygas as cia. Gal geriau dar apie balkona? Nea, nuobodu.

Iki!